Pagal Žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius planą, į Nemuno žemupio vandenis šiemet buvo privaloma paleisti 4 mln. vėgėlių lervučių. Šis planas jau yra ne tik įvykdytas, bet ir viršytas – į Skirvytės ir Pakalnės upes kovo 14 d. iškeliavo apie 4,5 mln. paaugintų vėgėlių lervučių.
Dar 2,4 mln. vėgėlių lervučių kovo 16 d. iškeliavo į Nevėžį Kauno rajone.
Pirmosios vėgėlių lervutės pradėjo ristis vasario mėnesio pirmojoje dekadoje. Po maždaug dienų jos buvo pradėtos maitinti artemijomis palaipsniui pereinant prie startinių pašarų.
Po 3–5 savarankiško maitinimosi savaičių lervutės ima ėsti viena kitą, prasideda vidurūšinė konkurencija – kanibalizmas, todėl jas reikia paleisti – turėdamos daugiau erdvės, jos viena kitos nebepuola. Šis vėgėlių auginimo sezonas palyginus buvo gana ramus, išvengta ligų protrūkių ir kritimų, todėl derlius užaugo gana gausus.
Vėgėlė – išskirtinė žuvų rūšis. Tai vienintelė menkių šeimos atstovė, gyvenanti gėluose vandenyse. Sulaukusios vienerių metų šios žuvys būna iki 12 cm ilgio, o subrendusios vėgėlės sveria apie 3-4 kg ir gali užaugti net iki 1 m ilgio. Dienos metu jos dažniausiai tūno telkinio dugne, tarp kerplėšų, akmenų, šakų.
Vėgėlės mėgsta molėtą, žvyro arba nedideliu kiekiu dumblo apsinešusį dugną. Jaunos vėgėlės maitinasi dugne esančia gyvūnija, o suaugusios tampa grobuonimis. Vėgėlės vertinamos dėl savo baltos ir minkštos mėsos, kuri neturi ašakų.
