Didžiosios Britanijos aplinkos apsaugos agentūra šiemet į natūralius vandens telkinius išleido apie 1,3 mln. įvairių rūšių žuvų. Ir įdomu yra tai, kad didelę jų dalį sudaro kuojos. Taip, kuojos – žuvys, kurių lietuvių meškeriotojai iš esmės nevertina ir laiko tik šalutiniu laimikiu gaudant kitas rūšis. Išimtis yra nebent pavasaris, kai daugiau nėra ką gaudyti, o į nerštavietes traukiančios kuojos kimba labai gerai.
Tačiau britai į kuojas žvelgia visai kitaip. Daugumai šios šalies meškeriotojų sugauti kilogramą ir daugiau sveriančią kuoją yra meistriškumo įrodymas, kuojų žūklėje besispecializuojantys žvejai buriasi į klubus, o oficialus Jungtinės Karalystės kuojos rekordas yra 1,91 kilogramo. Reikia pripažinti, kad tai labai įspūdinga žuvis.
Tai štai, kai kuriose Anglijos upėse, kurios anksčiau meškeriotojams dovanodavo didžiausias kuojas, šių žuvų ištekliai ėmė mažėti. Tačiau, kaip rašo britų žūklės žurnalas „Anglers Mail”, mažiausiai per 10 metų ši situacija turėtų pasikeisti. Vienoje Anglijos upėje įvykdytas kuojų įžuvinimo projektas pasirodė toks sėkmingas, kad dabar jis perkeliamas ir į kitas upes.
Projektas „Avon Roach” (liet. Avono kuoja) buvo pradėtas vykdyti prieš dešimtmetį, kai Avono upėje ėmė mažėti kuojų ištekliai. Į šią upę buvo pradėtos leisti žuvininkystės tvenkiniuose gerokai paaugintos kuojos, kurios jau nebebuvo ešeriams ar mažoms lydekoms įveikiamu grobiu, be to, jau pirmaisiais metais natūralioje aplinkoje subrandindavo ikrus ir išneršdavo.
Avono upėje įvykdyto projekto sėkme meškeriotojai dabar gali įsitikinti savo kailiu.
„Nėra jokios abejonės, kad 10 metų vykdytas darbas pradeda duoti neįtikėtinų dividendų. Kuojos, kurias mes įžuvinome prieš dešimtmetį dabar jau yra 2 svarų (0,9 kilogramo) svorio. 10-20 tokių žuvų per žvejybą Avono upėje tampa norma”, - „Anglers Mail” pasakojo „Avon Roach” projekto vadovas Trevoras Harropas.
Dabar „Avon Roach” projekto sėkmę bus bandoma pakartoti Kennet upėje. Projektas bus vykdomas be jokių improvizacijų, lygiai toks, koks kartą jau pasiteisino.
Lietuvoje kuojomis, rodos, dar niekada nebuvo įžuvintas joks vandens telkinys. Meškeriotojai tikriausiai taip pat neslėptų nepasitenkinimo, jei valstybė ar telkinių nuomininkai sugalvotų į upes, tvenkinius, ar ežerus leisti kuojas.
Kita vertus, jei būtų galimybė per dieną sugauti 10-20 po maždaug kilogramą sveriančių kuojų, turbūt dauguma mūsų meškeriotojų į šias žuvis imtų žiūrėti kitaip.
