Nuo pat brandžiojo sovietmečio iki pat kokių 2000 m. Lietuvos žvejų pasaulyje be konkurencijos šeimininkavo „dėžių kultūra“. Žvejo dėžė, kaip moteriškas rankinukas, buvo neišmatuojamo talpumo daiktas. Į jį privalėjo tilpti meškerėlės, masalų dėžutės, skrituliai, masalai, termosas, butelis kažko stipresnio, dienos maisto atsarga, samtelis ledokšniams, (nesulenkiamas) kablys, atsarginės pirštinės, visas dienos laimikis (kuris, pripažinkim, dažnai būdavo imamas pagal principą „ką Dievas davė, to nevalia atsisakyti“), ir dar šimtas vienas naudingas daiktas.
Net ir keliaujant į Kuršmares, kai ieškant ešerių tekdavo keliolika kilometrų žingsniuoti ledu (buranų ir Šumacherių era tada tik prasidėjo), sunkias dėžes liežuvius iškišę temdavome ant pečių lyg kupranugariai ir net mintis nešaudavo dėti jas ant rogių. Jei kas pastarosiomis ir naudodavosi, tai nebent vietiniai Nidiškiai ar Preiliškiai. Jų dailiai lenktos, bala žino kokius laikus menančios rankų darbo rogės senai buvo tapusios Kuršių nerijos kolorito dalimi.
Priežastys, kodėl nebuvo naudojamasi rogutėmis yra lengvai nuspėjamos. Sovietmečiu automobilį turėjo, turbūt kas kokia trečia ar ketvirta šeima. Žmonės dažnai į žvejybas važiuodavo sausakimšais autobusais, kur kildavo problemų, kaip įsprausti ledgrąžti su dėže. O kur dar ten rogutes! O jei kas ir važiuodavo žvejoti „poniškai“ – savo automobiliu, tai paprastai paėmęs bent jau 4 bičiulius ir šiaip ne taip sugrūdęs jų ir savo dėžes į ankštą lyg ubago skrynutė kokio „žiguliuko“ ar „moskvičiaus“ bagažinę.
Po nepriklausomybės tapome turtingesni – prisipirkome vakarietiškų automobilių ir kelionės į žvejybą supaprastėjo. Į kokio tautinio „pasato“ bagažinę turbūt galėjai sugrūsti ir pusę gyvenimo. Bet iš inercijos ant ledo vis dar veždavomės tik dėžes. Nors apie roges tada, ypač pėdindami devintą kilometrą lygiu kaip stiklą marių ledu link Nidos švyturio jau pagalvodavome. Bet kas iš to – kur jas paimsi. Tuo metu niekas jų pramoniniu būdu negamino ar bent jau į Lietuvą nevežė.
Tikrą revoliuciją žieminės žvejybos fronte padarė... motulė „Maxima“, privežusi pigių plastikinių rogučių vaikams. Visokiausių formų - skritulio, dubens, stačiakampio, rombo. Dugno išplanavimo-Su įgaubimais ir be jų. Pačių įvairiausių spalvų, bet dažniausia – raudonos ar mėlynos. Pilkas Kuršių marių ir kitų didesnių vandens telkinių ledas prisipildė ryškių spalvų ir jas tempiančių kiek peraugusių vaikėzų.
Pirmą kartą išvydęs šį „stebuklą“ po žvejybos iškart nulėkiau į artimiausią „prekybcentrį“, kur už 8 ar 10 litų įsigijau pirmąsias savo „žvejybines“ rogutes. Žinoma, jos buvo prastos: dėl nelygaus dugno daiktai jose nesilaikė tekdavo juos tvirtinti gumelėmis), jų forma buvo nepatogi – jos virsdavo nuo pirmos pasitaikiusios prišalusios lyties ar properšos. Bet nepaistant to, komforto lygiu tai buvo išradimas, vertas Nobelio premijos.
Per gerą dešimtmetį tokių rogučių pakeičiau kelias. Vienas suskaldė bagažinės dangtis, kitos kažkokiomis neaiškiomis aplinkybėmis liko paežerės aikštelėje. Likusias ant kalniukų pribaigė ūgtelėję vaikai. Tad vieną kartą atėjo metas įsigyti tikras žvejybines roges, kurios pasirodė mūsų parduotuvėse. Kadangi esu daugiau blizgiavimo ir aktyvaus vaikščiojimo gerbėjas, tai ir roges šį kartą pirkau nedideles. Tik dėžei ir grąžtui pasidėti. Latviškas, su įkvepiančiu užrašu „Asari“ (lat. ešeriai).
Liudiju – puikus daiktas. Nevirstantis, pagamintas iš storo ir kokybiško plastiko ir praktiškai nesulaužomas. Tačiau atėjo diena, kai jose ėmė ir pritrūko vietos. Padaugėjo tolimų išvykų, bet, ypač – daiktų. Norisi temti ant ledo ne tik žvejo dėžę ir grąžtą, tačiau dėklą su vienadalėmis meškerėlėmis ar spiningėliais ir atsarginėmis jų viršūnėmis, vandeniui atsparų krepšį fototechnikai. Nekalbu jau apie stintinius kibirus ar juo labiau – palapinę. Tad teko galvoti apie antrą pirkinį.
Iš šios ilgos rogučių „eksportavimo“ praktikos kilo keli pastebėjimai, kurie gal būt bus aktualūs tiems, kurie nori nusipirkti šį būtiną žvejo pagalbininką ir nepadaryti klaidos.
1.Jeigu važiuojate žvejoti toliau kartą metuose, gal būt ir verta įsigyti ar dar geriau – pasiskolinti iš kokio sūnėno ar kaimyno vaiko vaikiškas plastikines rogutes - čiuožynes. Bet kuriuo atveju geriau jau tokios rogės, nei jokių rogučių.
Bet jeigu jau esate rimtas žiemos žvejys, dairykitės tik specialiai žvejybai skirtų rogučių, kurios yra gerokai patogesnės ir kokybiškesnės už bet kokias „adaptuotas“. Juo labiau, kad žvejybinės rogės ženkliai atpigo: kadaise kainavo net 60 ar100 litų, o dabar- vos dvidešimt ar trisdešimt kelis eurus…Tuo tarpu maksiminės įkainuojamos tik per pus pigiau.
2.Gerai pasverkite, kiek daiktų norite vežtis rogutėmis. Bet įvertinkit ir tai, ką gal būt norėsite išbandyti ir ateityje. Patarčiau laikytis principo: geriau jau truputį per daug jose vietos, nei per mažai. Kainų skirtumas tarp didesnių ar mažesnių rogučių – vos keli eurai, O rogės juk - ilgaamžis dalykas. Gali tarnauti ir 20, ir 30 metų.
3.Jeigu važinėjate į žiemos žūkles su tuo pačiu bičiuliu ar jų kolektyvu – stenkitės nusipirkti tokias pat roges. Vienodos rogės lengvai susideda viena į kitą ir automobilyje beveik visiškai neužima vietos.
4. Man labiau pasiteisino aukštesnius „bortus“ turinčios, „įgilintos“ rogės. Nors jos bagažinėje ir užima daugiau vietos, tačiau daiktai juose laikosi stabiliau.
Rogučių įsigijimas parduotuvėje – tik pirmas žingsnis. Žinoma, galima jas naudoti ir taip, tačiau galima roges gerokai patobulinti – padaryti dar patogesnes. Bet tai jau – atskira tema...
