Čia jums ne Amerika, ponai. Muselių Lietuvoje negausi kiekvienoje žūklės parduotuvėje. O ten, kur jų randi, pasirinkimas mažų mažiausiai keistas arba labai skurdus. Pardavėjas paprastai padėti negali niekuo. Gali paimti pinigus, įdėti į kasą ir paduoti prekę. Bet mus visada gelbėja internetas. Saujelė Lietuvos rišėjų jau kuris laikas geba pasiūlyti vietinėms sąlygoms puikiai tinkamų musių ir net paaiškinti, kur ir kada verčiausia jas naudoti. Pora nuorodų – straipsnio pabaigoje. Ir visgi. Naujokui labiausiai norisi sumažinti mistinius potyrius, kurie apninka pirmais kartais susiduriant su musių įvairove. Viskas tikrai nė nekvepia aukštąja matematika. Sutarkim, kad lietuviškų musių pasaulis bus padalintas į sausas muses, šlapias muses, strymerius, vabalus ir nimfas. Ir pirmyn.

Sausa musė

Kaip atrodo? Sausa musė mėgdžioja nutūpusį ar nukritusį į vandenį suaugusį vabzdį. Gaminama iš prastai vandenį įgeriančių medžiagų, todėl puikiai laikosi vandens paviršiuje.

Upėtakiai, kiršliai ir kitos upių žuvys paprastai maitinasi plaukiodamos palei dugną, jį apžiūridėdamos ir rankiodamos visokią smulkią bestuburę gyvastį. Kaip kokie dugno karšiai, pamanėt sau. Na bet ką gi, visi mes gyvenam ne taip gerai, kaip „feisbuke“ apie mus parašyta.

Na, bet upių žuvys turi gerą regą bei ne iš blogos valios, o dėl upės aplinkos skurdumo, nestokoja prisitaikėliško charakterio bruožų. Taip taip, patikėkit, akmenuotas upelis tik gražiai atrodo, o valgyti ten nelabai yra ką.

Todėl žūklė sausomis musėmis upėse yra toks prigijęs reikalas. O ypač pasiteisina, kai vabzdžių upės paviršiuje ima eksponentiškai daugėti. Tai vyksta, kai jie ritasi arba nutūpę deda kiaušinius. Taip elgiasi įvairiausios lašalų ir apsiuvų rūšys, ankstyvės. Mūsų platumose masiniai vabzdžių perėjimaisi prasideda gegužę su lašalais ir trunka visą vasarą bei šiltą rudenį. Ir nevisai – ilgiausius metuose kiršlius nuo paviršiaus gaudome, kai tinkamai neapsirengus į ožio ragą pavirsti galima. Įvairūs vos įžiūrimi uodukai zuja spalį virš upių tesant keliems laipsniams virš celsijaus ir nuo rytmečio įkyraujant lietui.

Pasirinkti musę, panašią savo dydžiu, siluetu ir spalva į tuo metu perinčius vabzdžius – puiki mintis. Rimtesnės žuvys paprastai maitinasi maždaug vienoje vietoje kartas nuo karto surinkdamos vabzdį ir sukeldamos ratilus vandens paviršiuje. Bei specifinį žvejo ausiai malonų garsą. Museliautojų tarme tai vadinama „bulkomis“ su minkšta „l“.

Sausa muselė
Sausa muselė
© spudleris.lt nuotr.

Kaip žvejot? Mūsų tikslas yra užmesti musę aukščiau „bulkuotojo“ ir praplukdyti ją laisvai (angl. „dead drift“), kad kuo ilgiau jos netemptų valas, prie kurio ji pririšta. Jei imitacija vykusi, žuvis būtinai apsikvailins ir smagaus jums rodeo.

Kada? Kai šilta arba pastebit kažką paviršiuje rankiojančias žuvis. Tik nepamirškite apie jų oportunizmą. Nebūtina laukti masinio perėjimosi ir iš proto vendančio „bulkavimo“, kad žūklauti sausomis musėmis. Eksperimentuokite įvairiais variantais visu šiltuoju metų laiku. Yra keletas beveik visur visada tinkančių musių, kaip antai Red Tag ar Elk Hair Caddis.

Šlapia musė

Kaip atrodo? Visai pradedantis muselininkinkas gali susidurti su klausimu: kaip atpažinsiu, sausą ar šlapią musę ištraukiau iš dėžutės? Sausa juk plaukia, šlapia – skęsta. Jei turime kelias vienodas, galime mesti į upę ir žiūrėti, kaip ji nuplaukia arba nuskęsta. Cha. Jei rimtai, tai ir sausa muselė anksčiau ar vėliau įmirksta ir ima skęsti. Tai gal nebejuokaukim.

Klasikinė šlapia musė (beje, istorikai sako, kad senovėje visos musės buvo šlapios, nes nebuvo tokių gerų medžiagų ir plonų lengvų kabliukų) turi masyvesnį kabliuką, vandenį įgeriantį kūną, kad ir iš fazano plunksnos, trisdešimt laipsnių kampu pririštą iš plunksnos suformuotą sparną (arba jo neturi) ir ilgą prie kablio prigludusį akuotą (čia tie šeriai). Šlapia musė vaizduoja virsti suaugėliu į vandens paviršių kylančią vabzdžio lervą arba lėliukę. Tokiam pamėgdžiojimui jai praverčia kažkas panašaus į besiskleidžiantį šlapią sparną, o žemyn sušukuotas akuotas srovėje švelniai judėdamas primena kojas, kuriomis tas vargšas bando išsikapanoti iš lėliukės kokono. Procesas vyksta po vandeniu, arti paviršiaus. Šis „pabėgėlis“ yra gerai matomas iš apačios ir dažnai tampa upėtakio, kiršlio, strepečio ar šapalo užkandžiu. Žinoma, panašiai gali atrodyti ir į vandenį įkritęs ir priskendęs suaugęs vabzdys.

Šlapia muselė
Šlapia muselė
© spudleris.lt nuotr.

Kaip žvejot? Šlapia muse patogiausia gaudyti ją supant (angl. „swing“), t. y. užmetant šiek tiek pasroviui link kito kranto ir sustabdžius valą leidžiant musę nešti link kranto, kuriame stovite. Srovė kels musę aukštyn, ji laikysis arti paviršiaus, tad atrodys tarsi besiritantis vabzdys.

Kada? Tuo pat šiltuoju metu kaip ir sausa muse. Pavyzdžiui, jei nepavyksta parinkti įtikinamos sausos musės besimaitinančiai žuviai, drąsiai bandykite „pasupti“ toje vietoje šlapią. Vaizdas nebus toks efektingas, bet smagus tymptelėjimas irgi iš vidaus šildo.

Strymeris

Kaip atrodo? Strymeriai – tai stambios šlapios musės, kuriomis gaudome po vandeniu įvairiuose gyliuose. Imituoja žuveles, varles, peles ar laumžirgio lervas. Masyvesnį grobį, kurį renkasi plėšrios (lydekos, ešeriai) ar dėl savo dydžio suplėšrėjusios žuvys (ūgtelėję upėtakiai, stambūs kiršliai). Strymeriui rišti parenkamos purios ir efektingos medžiagos, kurioms net menki srovės verpetai suteikia „gyvybės“. Priekyje rišdami strymerį dažnai naudojame masyvesnę apvalią ar kūginę galvą, kad greičiau skęstų. Neretai pagyviname musę priklijuodami jai akis. Žmonės kalba, kad šviesesni strymeriai geriau veikia saulėtomis dienomis, o apniukusiomis reikėtų naudoti tamsesnius.

Strymeris
Strymeris
© spudleris.lt nuotr.

Kaip žvejoti? Dažniausiai strymeriu gaudome jį supant. Užmetame skersai srovės ar šiek tiek pasroviui, kurį laiką laisvai plukdome, leidžiame jam skęsti, o tuomet sustabdome ir srovės pagalba plukdome savojo kranto link. Galime suteikti daugiau judesio, vaidinti sužeistą grobį įvairiais patraukimais. Galime pravesti skirtinguose gyliuose, pasirinkdami atitinkamo skendimo pasunkintą pavadėlį (parduotuvėje ieškoti polilyderio – angl. polyleader) arba skęstantį valą. Galime gaudyti atsisukę ir prieš srovę, tačiau tuomet turėsime surinkinėti valą labai greitai. Galime provokuoti ir keliais greitais patempimais skersai platesnės upės.

Kada? Visada, išskyrus tada, kai žvejoti apskritai draudžiama. Nors Lietuvoje strymerį priimta rinktis žiemą ir ankstyvą pavasarį, kuomet šalta, žuvys taupo kiekvieną energijos kaloriją ir beveik nejuda ieškodamos maisto. Tuomet pas jas su rimtais pasiūlymais einame mes. Dažniausiai upėtakis ar solidus kiršlys neatsispiria pagundai užpulti panosėj pasirodžiusią riebesnę „žuvelę“. Puikus išeikvotos ir gausimos energijos santykis, pamano jis sau. Gerai veikia strymeris ir tuomet, kai peržiemojusios iš vandens pajuda varlės. Medžioja jas tuomet ir lydekos, ir upėtakiai. Nestokojant išradingumo, strymerį galima naudoti bet kada. Tai subjektyvu, bet museliauti pradėjau nuo strymerio, kad nepatirčiau perėjimo nuo spiningo prie muselinės „šoko“ ir dar kurį laiką nereikėtų gilintis į tas „mažas“ museles.

Vabalas

Kaip atrodo? Vabalu vadiname putos pagrindu surištą beveik nepaskandinamą musę, kuri gali imituoti širšę, bitę, žiogą, laumžirgį, kaip bebūtų keista, vabalą. Galėtume vadinti jį sausa muse, bet nevadiname. Didžia dalimi bus tiesa, jei pasakysime, kad vabalas mėgdžioja stambius vabzdžius, kurių stichija yra pievos ar medžiai, o jų atsidūrimas vandenyje yra grynai aplaidaus nežiūrėjimo, kur skrenda ar eina arba stipraus vėjo pasekmė. Vabalu dažniausiai susidomi šapalas arba upėtakis. Ypač džiaugsmingas yra šapalų gaudymas šiltą gegužę netikrais karkvabaliais ir širšėmis.

Vabalas
Vabalas
© spudleris.lt nuotr.

Kaip žvejot? Vabalą galime užmesti įvairiomis kryptimis: prieš srovę, pasroviui, skersai. Pravedame jį panašiai kaip sausą muselę, stengdamiesi, kad kuo ilgesnį laiką jis plauktų laisvai, neįtakojamas srovės nešamo valo, prie kurio yra pririštas. Gaudydami šapalus turėtume nebijoti net kelis kartus „tekštelti“ vabalo į tą pačią vietą. Būtent tas tekštelėjimas atkreipia jo dėmesį ir išprovokuoja atakai.

Kada? Kai yra šilta ir žinote, kad aplinkoje yra vabzdžių, kuriuos ruošiatės imituoti. Dar geriau, jei esate prie upės, o aplink matote kažkiek pievos.

Nimfa

Kaip atrodo? Ar jums kas nors sakė, kad 80 procentų upės žuvų valgiaraščio sudaro vandenyje gyvenančios vabzdžių lervos? Ar žinote, kad didžiąją dalį savo gyvenimo stambesni upėtakiai praleidžia karaliaudami gilesnėse duobėse tiesiog laukdami, kol jiems pati upė atneš maisto? Palei dugną maisto ieško ir kiršlių būrys. Tik kai kurie jų kartas nuo karto pasirenka kilti ir rinkti tai, kas plaukia paviršiumi. Nimfa, minimalistinė povandeninė musė, turinti tik kūną, kartais uodegą, kartais kojas vaizduojantį akuotą prie galvutės. O galvos vietoje dažniausiai skęsti jai padedantį rutuliuką.

Nimfa
Nimfa
© spudleris.lt nuotr.

Kaip žvejoti? Racionaliausia nimfa žvejoti arti dugno. Ten tos lervos ir gyvena. Tačiau tų būdų esti daugybė. Čekiškas, prancūziškas ir dar velniai žino koks. Gilesnėse vietose galima žvejoti dviem nimfomis, kai viena jų, didesnė, padeda mažesnei greičiau pasiekti reikiamą gylį. Tačiau pradžiai viską susipaprastinus iki antros klasės matematikos kurso, sakysime, kad nimfa galima žvejoti tais pačiais būdais, kaip ir sausa musele, t.y. leidžiant jai keliauti laisvai (angl. „dead drift“), tačiau galima ir supti pasroviui. Leidžiant nimfai skęsti natūraliai, pagrindinis dalykas, kurį teks tobulinti visą gyvenimą (o mokytis visą gyvenimą yra labai gražu), bus gebėjimas nuskandinti ją kuo arčiau dugno bei pastebėti subtilų muselinio valo galo patempimą ar stabtelėjimą. Turėsime užtikrinti, kad pavadėlis išsitiestų. Taip pat įsitikinti, kad valas nedaro įtakos nimfos judėjimui, t. y., nimfa plaukia kartu su srove, tikroviškai skęsta nerėždama srovės skersai ar įstrižai. Skirtingai nei gaudydami sausa muse, to nematome, o tik nujaučiame. Šių gebėjimų suderinimas laiduos jums žuvį. Arba ne.

Kada? Visada, kai nekimba su sausa muse. Kai kimba – taip pat. Galbūt tik gilų viduržiemį upėtakis kažin ar varginsis švaistyti energiją dėl menko kąsnelio.

Vietoj išvadų

Įdomu, kad esti tik tam tikros rūšies musių gerbėjų. Pažįstu žmogų, kuris gaudo tik šlapiomis musėmis. Ir tai Lietuvoje nėra populiaru. Nes kiekviena musių rūšis – kaip atskiras žvejybos būdas. Galime tapti vienos rūšies musių gerbėjais, kol perkandame jų paslaptis ir iki galo „atsimėgaujame“ paslapčių įminimo vaisiais. Yra toks filmas – „Nimfomanė“. Kažkiek ir apie tai.

Domintis visa painiava greitai išgaruoja. Nemažai informacijos lietuviškai ir pačių muselių rasite www.museline.lt ar www.spudleris.lt parduotuvėse.

Svarbiausia – būti prie vandens. Suformuluokite upei klausimą: „ar ši musė ir šis pravedimo būdas šiandien veikia?“. Vienas truktelėjimas arba paviršiun pakilusi žuvis reiškia taip. Nei vieno – ne. Išgirdę neigiamą atsakymą, pereikite prie kito klausimo, neužstrikite. Muselinėje daug mažiau universalių masalų nei spininge, dažniausiai imituojama kažkas gana konkretaus, judantis konkrečiu būdu.

Tai ir privalumas ir trūkumas. Kol nerasite tinkamos musės ir pravedimo būdo, galite imti galvoti, kad upėje žuvies nėra. Tačiau kai rasite, būsite vienu žingsniu ir daugeliu žuvų priekyje šio atradimo nepadariusių draugų. Drąsiai klauskite labiau patyrusių kolegų ir vertinkite jų išduotas paslaptis apie laiką, muses ir pravedimo būdus. Daugelis jų yra pagyrūnai ir nemoka slėpti dalykų, kuriuos žino. O tie, kurie moka, laimi muselinės čempionatus. Atsitiktinumo muselinėje nėra labai daug – laimi žinios.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pozicijas užleidę vokiečiai žadą didžiulį D.A.M. atgimimą

2017-07-02 14:35 Pasidalijimų 23 Komentarų 1

Pokyčiai kaip ant delno: vis daugiau įrankių mums parduos kinai

2017-07-01 13:55 Pasidalijimų 22 Komentarų 3

Dienos klausimas