Pastaraisiais metais pasaulyje vis labiau populiarėja DIY (eng. "Do It Yourself") filosofija. Jos vėjai neaplenkia ir žvejų pasaulio. Kas namuose gaminasi meškeres, kas buriasi į muselių rišėjų kompanijas, o "E.B. Lure" vardu pasivadinęs Edgaras Baltiejus iš medžio drožia masalus, kuriems nepajėgia atspirti šapalai ir upėtakiai. Kablys.lt žurnalistas Artūras Indrišiūnas nusprendė pakalbinti rankų darbo masalų gamintoją ir sužinoti, kokia jų sėkmės paslaptis.

Kokia buvo pradžia, kaip kilo mintis pačiam gaminti voblerius?

Vieną kartą pamačiau YouTube kanale laidą apie savadarbių voblerių gamybą, po to pamačiau vilniečio „Vital Vilnius” darbus ir kilo mintis pasidaryti kažką naujo, kažką savo, išskirtinio, ko dar nėra rinkoje. Labai norėjosi pasidaryti ir kažką pagauti būtent ant savadarbio masalo. Pirmieji bandymai buvo išties juokingi: masalai daryti lyg abejomis kairėmis rankomis, pats pirmasis buvo padarytas iš plastikinės cd dėžutės, tiesiog suklijuotas iš kelių lakštų. Po to prasidėjo medis. Pradėjau nuo liepos, perėjau prie beržo, išbandžiau balzą, vėliau abači. Išbandžiau buką, drebulę ir galų gale grįžau prie lietuviškos liepos. Man liepa miela, ji turi savo svorį, lengvai apdirbama ir, kas geriausia, atleidžia tam tikras klaidas. Žinoma, jei per daug nudroši, tada – viskas, nieko nepakeisi.

Pirmieji E. B. Lures masalai
Pirmieji E. B. Lures masalai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Balza yra labai minkštas medis, jį reikia impregnuoti, lengvas, dėl to tenka prikrauti labai daug svorio gaminant skęstantį voblerį. O balzos voblerių darbas yra agresyvesnis. Kita balzos bėda buvo ta, kad gali pataikyti nusipirkti labai minkštos, tokios, kad vos ne su pirštais galima suspausti. Arba, atvirkščiai, nusipirkdavau gana kietoką, kuri apdirbant skilinėja. Nepavykdavo nusipirkti visada vienodos. Liepa gi visada yra vienoda, belieka tik pagal medžio sandarą pažiūrėti, kaip eina raštas, ir dirbti. Ir leidžiasi apdirbama ji iš visų pusių. Beje, balza taipogi leidžiasi apdirbama iš visų pusių, bet man ji nepatiko.

Abačis. Jis lengvas kaip balza ir liepos kietumo. Tačiau abačis labai dulka šlifuojant, o jo dulkės yra labai nesveika kvėpavimo takams, dėl šios priežasties ir atsisakiau šito medžio.

Tuo metu turėjau daug pirktinių voblerių, visus juos pardaviau ir pasiryžau daryti savadarbius tol, kol pagausiu. Pirmoji žuvis buvo apie trijų kilogramų šlakis.

Pirmasis E. B. Lures masalu sugautas laimikis
Pirmasis E. B. Lures masalu sugautas laimikis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek laiko užtrukai, kol pavyko ją pagauti? Koks buvo kelias iki pirmosios žuvies?

Išties praėjo nemažai laiko, daugiau kaip metai. Pirmųjų voblerių kilputės būdavo šleivos kreivos, tai nedirbdavo taip, kaip noriu, būdavo, kad ir visai nedirba, gali reguliuoti jį kaip nori. Tai lakas burbulais nueidavo, spalvą pakeisdavo. Trumpiau tariant, pirmieji metai buvo ieškojimų ir atradimų metai. Tas pats ir su dažais. Pačioj pradžioj dažiau flakonėliais, vėliau įsigijau aerografą ir po truputį pradėjau tobulėti.

Vėliau sekė toks etapas, kai daug laiko skyriau ne pačiai žvejybai, bet upės stebėjimui. Žiūrėjau, kaip kinta gamta, kas krenta į upę ir kaip žuvys į tai reaguoja. Pagal šiuos požymius gaminau voblerius ir gana greitai pradėjo sektis tiek upėtakių, tiek ir šapalų žūklė. Turėjau prašymų pagaminti kažką lydekai, tačiau neapsiėmiau tų darbų, nes nesidomiu šia žuvimi, nežinau jos įpročių taip gerai kaip šapalo ar upėtakio.

E. B. Lures masalas
E. B. Lures masalas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Proveržis įvyko pastaraisiais metais?

Taip, per paskutinius metus viskas šoktelėjo stipriai į priekį, nes ir mano požiūris į šį darbą tapo rimtesnis: anksčiau tai sau pasidarydavau, tai dar kam vieną kitą. Turėjau darbą, nebuvo tiek laiko, o dabar vien tik tuo ir užsiimu, ir investuota į tai nemažai. Teko išsiimti individualios veiklos pažymėjimą ir pradėti daryti tai, kas patinka.

Ar lieka laiko žvejybai?

Dabar jau reikia žvejoti. Tik ta žvejyba tapo labiau tęstinė. Kiekvienais metais pasidarau naujus modelius. Antrus metus tų pačių voblerių nebenaudoju. Metus laiko testuoju, kitais metais tuos modelius paleidžiu į gamybą. Kol pats nepatestuoju, negaliu leisti į apyvartą. Savaime aišku, kad nekibūs modeliukai išimami iš dėžutės, kibūs pateikiami rinkai. Būna ir taip, kad ir dirba, ir spalva graži, bet nepatinka žuviai, nors tu ką. Žinoma, būna, kad ir jie „iššauna”. Panašiai kaip „aliekspresiniai”. Reikia atitaikyti Mėnulio fazę, Saulės ryškumą, vėjo kryptį ir vandens ryškumą, tada vobleris gali sudirbti. Tiesiog, pataikius per maitinimosi piką, kuris kartais trunka valandą ar dvi, žuvys griebia viską, kas nukrenta į vandenį. Bet aš stengiuosi gaminti tai, kas gaudo žuvį stabiliai. Gaila tik, kad laiko lieka vis mažiau, tenka lėkti žvejoti, kol vobleriukai džiūna. Pasivaikštau palei upelį – ir vėl prie darbo.

Pavyksta išgyventi iš voblerių?

Sunkiai. Šiuo metu esu investavęs ir realiai „sėdžiu minuse”. Galima būtų organizuoti kažkokią masinę gamybą, tačiau aš siekiu išlaikyti būtent rankų darbą. Netraukia manęs prie staklių. Norisi autentiško, būtent rankų darbo. Jei bus paleistos bet kokios staklės, tai jau bus nebe rankų darbas, tiesiog prasidės masinė gamyba pagal šabloną, kūryba liks tik dažant. Šiuo metu darydamas vieną vobleriuką užtrunku tris paras. Kai gaminu kelis iš karto, gal ir sutrumpėja bendras laikas, tačiau yra tokie kruopštūs darbai, kaip folijos klijavimas, kur laiko tikrai nesutaupysi. Ilgiausiai trunka formos drožinėjimas, šlifavimas, vėliau karkaso įstatymas, folijos klijavimas ir dažymas. Kartais vien jis trunka dvi, tris ar keturias valandas. Kas du - tris papurškimus tenka keisti spalva, valyti aerografą. Lengviau dedasi bazinės spalvos, o po to jau prasideda smulkus darbas, nes visi vobleriai skirtingi. Kartais dedami šeši ar septyni sluoksniai, tenka gaudyti tonus ir pustonius. Būna, kad ir devynis sluoksnius uždedu.

Tai gal nuo mažų dienų mėgdavai piešti, drožinėti?

Aš su mediena esu nuo mažens. Prie geležies manęs niekada netraukė, o medį drožti pradėjau dar būdamas vaikas. Drožiau peilius ir kardus, o mano pusbrolis kieme juos pardavinėdavo kitiems vaikams, nepamenu, kokie ten pinigai būdavo, lyg po trisdešimt centų (juokiasi). Tokį bizniuką sukdavome. Po to baigiau interjero dizainą, ten buvo dėstoma spalvų teorija, tai įgijau bazines žinias apie spalvas ir dažymą. Pernai dar baigiau juvelyrikos kursus. Visą laiką stengiuosi pasisemti žinių, ieškoti kažko naujo.

Iš tiesų yra internete, tame pačiame YouTube viskas apie voblerių gamybą, nuo A iki Z. Ir voblerių gamybai viską galima pritaikyti iš buities, dizaino, nagų gražinimo pramonės. Kad ir tos pačios holograminės folijos galima rasti, tik belieka įgyti kažkokį supratimą, kaip su ja dirbti, kaip klijuoti, nes ir jai yra specialūs klijai. Ir, deja, visa tai kainuoja. Kad ir mažas aštuonių mililitrų dažų buteliukas: kainuoja penkis 5 - 6 eurus, o jų reikia ne vieno ar dviejų... Tad nėra visiškai pigus užsiėmimas.

Tai nusipirkti voblerį yra paprasčiau?

Taip, bet norint pasigaminti vieną kitą, galima išsipjauti iš liepos formą, išgręžti skylutes, įsukti vielą, išpjauti vietą liežuvėliui, jį pasigaminti iš cd dėžutės ir įstatyti. Belieka padengti laku, nudažyti ir vėl nulakuoti. Viskas, tu turi voblerį. Aišku, kažkiek vis viena tai kainuos. Dažų flakonėliai nėra pigūs.

Naujausi E. B. Lures masalai
Naujausi E. B. Lures masalai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip į tavo darbą žiūri artimieji?

Tiesiog džiaugiasi. Tėvams labai patinka, kad pagaliau suradau savo kryptį. „Mėčiausi” ir dirbau keliose vietose, tačiau man vis nepavykdavo. Dabar atradau savo kelią ir dirbu tai, kas man patinka ir sekasi. Tad visi aplinkiniai džiaugiasi, tik tos, kuri su manimi ištvertų, dar nesuradau, mat žūklė man yra ne šiaip koks hobis, tai – mano gyvenimo būdas. Kai tėtis padarė man pirmą lazdyninę meškerę, man buvo penkeri. Tik užmečiau ją ir supratau, kad tai mano gyvenimas. Vos išėjęs iš namų lėkdavau prie upelio.

Kokie tavo artimiausios ateities planai?

Dabar galvoju apie tęstinį šlakinį voblerį. Bus 95 milimetrų, 15 gramų svorio. Vėliau pradėsiu gaminti su tolimo užmetimo sistema. Jie daromi iš dviejų dalių, nes reikia įmontuoti pačią, taip vadinamą, kamerą.

Artimiausiu metu planuoju kurti logotipą ir pakuotes bei kitais metais dalyvauti parodoje su savo gamyba ir savo stendu. Sekantis etapas turėtų būti plėtra. Bet apie tai svajoju atsargiai, stengiuosi nešokti aukščiau bambos ir nesakyti „op” neperšokęs griovio, geriau mažais žingsneliais į priekį.

Ir paskutinis klausimas. Kas slypi už „EB Lure”?

Viskas labai paprasta, aš esu Edgaras, o „EB Lure“ tai tiesiog Edgaro Baltiejaus masalai.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Turėdami šiuos masalus, rugsėjį neatsiginsite ešerių

2018-09-07 10:00 Pasidalijimų 68 Komentarų 11