Pirmoji tokių masalų grupė – dvigubos vartiklės, kurios susideda iš dviejų tokių pat blizgių, iš kurių viena įgaubtąja puse uždėta ant kitos blizgės išgaubtosios pusės. Blizgės sujungiamos nemažo skersmens žiedeliais. Šitaip sumontuojama dukart sunkesnė reikiamo modelio blizgė. Tokie sunkiasvoriai masalai konstruojami daugiausia šamų žūklei, kai būtina blizgę net ir stiprokoje srovėje vesti palei pat dugną.
Gausiausia specializuotų blizgių grupė sukurta salačių žūklei. Masalai salačiams gaudyti turi būti pakankamai sunkūs, kad juos pavyktų toli (iki 100 m) užmesti, bet to maža – šios blizgės turi plaukti viršutiniame vandens sluoksnyje, kur medžioja didžiulę aukšlę primenantis plėšrūnas. Visais laikais geriausia blizgė salačiams gaudyti laikomas tribriaunis, kuris aprašytas praėjusio amžiaus pradžioje. Tribriaunis išpjaunamas iš trikampio metalo strypo (masalo ilgis nuo 5 iki 9 cm), galai nusklembiami apvaliai, juose iš¬gręžiamos skylutės. Tribriaunis laikomas Volgos spiningautojų išradimu, bet puikiai tinka žūklei mūsų vandenyse. Volgos ir Dnepro spiningautojai tribriaunio kabliukus dažnai dabina juodomis arba baltomis plunksnomis.
Prie masalų salačiams gaudyti priskiriamos daugelis stintelės formą turinčių blizgių. Originaliausia iš jų – „Mepss” firmos (Prancūzija) gaminama vartiklė „Syclops”. Ji labai primena Neries spiningautojų sukurtą blizgę, pramintą „Studentiška”. Naujoviškos konstrukcijos blizgės salačiams medžioti sukurtos Čekijoje – tai sraigto tipo masalai, kurių korpusuose išlietos išpjovos, priverčiančios masalą stipriai suktis.
Nerasime spiningautojo, kuris nesvajotų sugauti tauriąją žuvį – lašišą arba šlakį. Tad nenuostabu, kad šių žuvų žūklei sukurta specifinė blizgė, kurią europiečiai vadina bendriniu „Karlinkos” vardu. Spiningo klasikai tvirtina, kad tauriųjų žuvų žūklės masalai privalo būti variniai. Šių eilučių autorius ne kartą įsitikino tokio teiginio pagrįstumu. Varinės vartiklės turi magišką galią, tačiau dabar žvejojama įvairių spalvų „Karlinkomis” – nuo sidabrinės iki pajuosvintos. Klasikinė „Karlinka” – šaukšto formos blizgė, sukniedyta iš dviejų puselių, žalvarinės ir varinės. Būtent sukniedyta, o ne sulituota. „Karlinkų” ilgis – nuo 4 iki 7 cm, svoris – nuo 12 iki 30 g. Ši blizgė – agresyvaus žaismo masalas, ji ne tik vartosi nuo šono ant šono, bet ir sukasi, jei pakliūva į stipresnį srovės srautą. Sukurta daug „Karlinkos” modifikacijų, tačiau svarbiausi parametrai nekinta – blizgė yra trumpa ir plati.
Atskira pakopa specializuotų blizgių klasifikacijoje skirta masalams, pritaikytiems Dunojaus taimenių – garsiųjų „hlavatkų” žūklei. Dunojaus ir Sanos upių pakrančių žvejai šią blizgę vadina „Klamka”. Pagal formą „hlavatkų” kileris šiek tiek primena sklendę, kuria užšaunamos durys. „Klamkos” riečiamos iš varinės arba žalvarinės skardos (ne storesnės kaip 1,2 mm) taip, kad masalas įgautų latako pavidalą. Priekinė „Klamkos” dalis platesnė ir įgaubta iš viršaus. Skylutė valui tvirtinti išgręžiama ne per korpuso vidurį, o pakraštyje. „Klamkos” uodega primena įgaubtą žuvelės uodegą. Ši blizgė pritaikyta žvejoti stiprioje srovėje, rėvose, kur dažniausiai gylis nesiekia 1,5 m. Ši blizgė šiek tiek primena senosios kartos spiningautojo iš Vilniaus Juozo Buivydo šlakinę, kuri taip pat buvo panaši į žuvelę, tik jos korpusas per ašį buvo sulenktas maždaug 45 laipsnių kampu, o uodegėlė palenkta žemyn nuo išgaubtosios blizgės pusės. Abiejų masalų ilgis apytikriai panašus – 12-15 cm. Tiek „Klamka”, tiek šlakinė įspūdingai nardo srovėje.
