Vienokios ar kitokios konstrukcijos tiesioginio perdavimo malūnėlius (taip šias rites vadino A.Goštautas pirmojoje lietuviškoje knygoje apie sportinę žūklę „Meškeriojimo sportas“) šiais laikais mes, Lietuvoje, sėkmingai naudojame poledinėje žūklėje. Taipogi besisukančius skridinėlius, labiau modernizuotus ir gana primityvius, jau daugelį metų sėkmingai naudoja ir turbūt dar ilgai naudos muselininkai.
Na ir dar pajūryje, ant Palangos tilto, galima išvysti žilstelėjusį senolį ant seno šluotkočio su juoda ar mėlyna izoliacine juostele užsivyniojusį seną „Nevska“... Bet kuo šiandien mums, pažangiems meškeriotojams, gali būti įdomios iš pirmo žvilgsnio atgyvenusios konstrukcijos ritės? Prieš atsakant į šį klausimą truputį žvilgtelėkime į jų istoriją.
Truputis istorijos
Dienos šviesą pirmoji inercinė ritė išvydo, manoma, dar tolimoje praeityje Kinijoje apie 300 – 400 m., tačiau didžiosios šlovės sulaukė Anglijoje iš raudonmedžio apie 1880 m. pagaminti „Notingamo suktuvai“ („Nottingham Winches“).
Tai buvo vienos pirmųjų primityvios konstrukcijos ričių, naudotų Škotijos žvejų. Gamintos iš medžio ir vario derinių šio tipo ritelės gana ilgą laiką buvo bene vienintelis pagalbininkas žvejui greitai ir kokybiškai surinkti ir prailgintį meškerės valą. Vėliau, dėka tokių manufaktūrų įkūrėjų, kaip Henry Coxon, James William Young, Samuel Allcocks, jos sparčiai tobulėjo ir modernėjo.
Pirmasis sukūręs pripažinimo sulaukusią centriaašią (angl.„centerpin“) ritę buvo Henry Coxon. Jo stipinų konstrukcijos būgnelis sukosi taip lengvai ir sklandžiai, kad tapo pagrindu moderniosioms inercinėms ritėms atsirasti. Tačiau pirmąja oficialiai dokumentuota rite tapo 1894 m. Samuel Allcocks manufaktūros ritė „Duplex“. Verta paminėti, kad pirmosios inercinės ritės dažnai buvo skirtos tiek muselinei, tiek plūdinei žūklei ir tik vėliau tapo labiau specializuotos.
„Centerpin“ dabartis.
Dabartinės inercinės ritės dėl geresnių medžiagų, įrenginių, technologijų, naujų metalurgijos galimybių yra tikri šedevrai, prilygstantys brangioms muselėms ritėms. Šių dienų ričių gamintojai, tokie, kaip „J.W Young & Sons Ltd.“, „Hardy“, „John Milner Reels“, „Kingpin“, „Okuma“ sukuria puikius, tiesa, ir nepigius, ant ašelės besisukančius „žaisliukus“.
Žinoma, šalia tikrų šedevrų yra ir daugybę vardų turintys kūriniai iš rytų ir kartais jie visai neblogai atlieka savo paskirtį. Pagrindiniai skirtumai tarp šiandieninių inercinių ričių yra būgnelio skersmens dydis ir pačio būgnelio plotis – aukštis (vadinamo „large arbor“ – plataus būgnelio ir įprasto ), ašies konstrukcija (su guoliais ir be jų), taipogi būgnelio konstrukcija (stipinų tipo arba pilnai metalinis).
Kai kurios dar turi taip vadinamą „valo apsaugą“ (angl.„line guard“) – savotišką metalinį lankelį, apsaugantį valą nuo palindimo po ritės būgneliu. Dar viena „centerpin“ modifikacija – tai ritės su pasukamu korpusu, t.y., įprastoje padėtyje veikia kaip inercinė (būgnelis sukasi), užmetimo metu korpusas pasukamas – valas slenka kaip nuo neinercinės (būgnelis nesisuka).
Palaidynei upėje
Geriau net negalima sugalvoti – puiki valo kontrolė, preciziškas masalo pateikimas bei plūdės valdymas. Taip, šiek tiek reiks pasipraktikuoti užmetant ir surinkinėjant valą, bet žūklė upėje palaidyne ir inercinė ritė – tai tobulas duetas.
Kuo natūraliausiai plūdelė slinks srove, inerciniai ritei sukantis tokiu greičiu, kokiu tekės upė. Žinoma, jeigu nesugalvosite paerzinti kuojos ir pristabdyti masalą prieš pat duobutės pabaigą... Su šia retro ritele sugebėsite taip subtiliai pateikti kuojoms batono gabalėlį, šapalams - karkvabalį, strepečiams – žiogą, kad žodį „neinercinė“ pamiršite ilgam.
Lynus ir karpius
Kai nereikalingi tolimi metimai, gaudome iš valties tarp lelijų ar netoli kranto tarp žolių karpius, karosus, lynus – tai dar vienas šansas „centerpinui“. Pasakiškas terkšlės garsas galingai žuviai velnišku greičiu veržiantis tolyn liks ilgam atmintyje ir dar ilgai girdėsis žvejiškuose sapnuose.
Ar norėsite tykoti lyno su jautria plūdele iš žąsies plunksnos, ar žvejosite karpius, vidurvasarį besišildančius priekrantės seklumoje, užkabinę baltyminį kukulį ar duonos plutelę, pabandykite senamadišką ritę – liksite nustebinti naujais potyriais.
Tai – taip pat galimybė primityviam skridinėliui. Užkabinę kelis svarelius, užmovę porą kukurūzų ant kabliuko užmeskite į srovę ir švelniai, pirštų bei ritės pagalba, leiskite masalui pamažu judėti su srove. Galite ir pažaisti, patampyti valą panašiai, kaip daro muselininkai, žvejodami nimfa.
Masalas srovėje judės natūraliai, jūs jausite kiekvieną jo užkliuvimą už akmens ar šakos, jausite menkiausią žuvies prisilietimą, bet staiga – smūgis ir vėl „centerpin“ uždainuoja...Žinoma, galima terkšlę ir išjungti, ir stabdyti būgnelio sukimąsi tik savo nykščio ar delno pagalba, čia jau pagal kiekvieną skonį. Taigi, paprastumas ir jautrumas. Su jokia kita rite negalėsite pajausti žuvies, masalo taip, kaip su „centerpin“.
