Prie akmens ar medžio prisitvirtinusi po vandeniu gyveno kartą apsiuvos lerva, išvaizdos tarsi koks gyvas pagaliukas. Apsiuvos lerva gimė nuoga, tačiau buvo „sarmatlyva“ ir iš smulkių žvyro gabalėlių bei šapelių pasistatė sau tuneliuko formos namelį. O su juo keliavo kur panorėjusi it kokia sraigė. Visuomet namie. Prabėgus metams apsiuvos lerva pavargo keliauti ir valgyti, o dėl per ilgo užsisėdėjimo namie susirgo dabar populiaria depresija ir savo namelyje užmigo letargo miegu.

O kol ji miegojo, jos kūne vyko pokyčiai. Lerva virsto į lėliukę. Dar po mėnesio ji nubudo, išsiropštė iš savo namo ir nieko nelaukusi, menkai tesuprasdama, kas dedasi, nešama srovės ėmė kilti į vandens paviršių. Pasiekusi niekada neregėtą kitą pasaulio pusę, iš oro, o ne iš vandens, kaip buvo pratusi, ji ištraukė savo kūną iš lėliukės kokono ir pati nustebo savęs neatpažindama. Dabar šonuose puikavosi klasiškų sparnų pora, kuriuos mikliai išskleidusi pabandė atsiplėšti nuo vandens ir po trečio smūgio veidu į bangas, pakilo.

Dabar ji vardu apsiuva. Ir ji ne vieniša. Aplink daugybė tokių pat savimi besistebinčių draugių. Taip skraidė jos iki tol, kol pavargusios ir nematomos giminystės traukos paveiktos sutūpė greta viena kitos ant pakrantės medžio šakelės. Tvieskė šilta gegužės pradžios ryto saulė sklaidydama nakties virš upės užklotas miglas, o apsiuvos visos drauge akimis lydėjo krantu sliūkinantį meškeriotoją.

Per kelių dienų ar kelių savaičių (priklauso nuo rūšies) laikotarpį šiai apsiuvai teks susirasti porą, atlikti lovos reikalus kažkur danguje ar ant lapo ir, jei jai pasisekė gimti moteriškos lyties, subrandinti ir, vėl grįžus į senąją savo vandens stichiją, padėti kiaušinius viliantis palikuonių. Ir viskas dėl to, kad Architektas pagailėjo dantų maistui kramtyti. Tik gerdamas ilgai neišgyvensi.

Kada tai nutiko? Keturi bet kokie skaičiai ir kai pakankamai šilta. Tiek apsiuvos, tiek lašalai, tiek kiti vandenyje gyvenantys vabzdžiai ritasi, poruojasi ir deda į vandenį kiaušinius daugiau mažiau vienu metu ir dideliais kiekiais ne šiaip sau. Taip ne tik linksmiau ir panašiau į orgiją. Milijonus metų trunkančios evoliucijos bėgyje šie vabzdžiai šitaip prisitaikė išgyventi. Žuvys ir paukščiai be galo džiaugiasi tais masiniais „festivaliais“, o besidžiaugdami be sentimentų rankioja jų dalyvius tiek virš, tiek po vandeniu. Taigi, masiškumas – tai šių vabzdžių būdas išlikti. Visų nesuėsi. Patiems turbūt teko matyti ar girdėti apie vėlyvą šiltą pavasarį iš upės pakylančias apokalipsės bangas, nuklojančias visus miesto tiltų ir žibintų paviršius, ant vabzdžių lavonų slidinėjančias mašinų padangas ir miestiečius klausiamai pakėlusius akis į dangų... kaip dabar girdžiu sakant „wtf?“.

Mums, museliautojams, apsiuva ir jos nuolat pasikartojanti gyvenimo istorija yra kaip mitas apie pasaulio sutvėrimą. Apsiuvos turbūt yra labiausiai paplitusi žuvų medžiojamų vabzdžių rūšis visose savo stadijose: lervos, lėliukės ir suaugėlio. Ir vienas populiariausių vabzdžių, kurį mėgdžiojame savo musėmis. Interneto vaizdų paieškoje įrašius „Caddis“ (angl. apsiuva) daug lengviau rasti muselių modelius nei pačių vabzdžių nuotraukas. Žengdami į šį tik iš pirmo žvilgsnio painų pasaulį, imkime ir pasigaminkime nesudėtingą, tačiau tokią efektyvią musę, kad bet kokio dydžio upėtakiui pamačius ją yra be galo sunku likti savo slėptuvėje ir nečiupti.

„Elk Hair Caddis“

Muses paprastai galime skirstyti į specifines, kuriomis imituosime tam tikru laiku gamtoje vykstančius reiškinius (lašalų ritimąsi, varlių migraciją ir t.t.) bei universalias, kuriomis galima tiesiog „aklai“ ieškoti žuvies ne vieną mėnesį. Taigi, „Elk Hair Caddis“ yra kaip tik tokia, todėl ypač naudinga tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems, nes mėgdžioja apsiuvas ir ankstyves (savo siluetu jos yra panašios), kurias sutinkame pavasarį, vasarą ir šiltą rudenį.

Pirmasis „Elk Hair Caddis“ 1957 metais surišo amerikietis Al Troth iš Pensilvanijos valstijos ir visiems laikams negrįžtamai pakeitė museliavimo istoriją. Muselių rišėjas Al Troth neabejotinai pateko į muselinės „tėvų“ garbės galeriją, o bet kuris šiuolaikinis muselininkas neįsivaizduoja savo dėžutės be kelių „Kedžių”. Tai musė pirmiausia skirta upėtakiui.

Šiai muselei mums reikės šių medžiagų:

  • Kabliuko
  • Siūlo
  • Dabingo (angl. Dubbing – vadiname natūralių ir sintetinių vilnų plaukelius, kuriuos dedame ant siūlo ir iš jų formuojame muselės kūną
  • Elnio, stirnos arba briedžio kailio šerių
  • Genetiškai specialiai muselėms išaugino gaidžio skalpo plunksnos (šie skalpai kainuoja brangiau, tačiau tokių plunksnų reikės beveik kiekvienai sausai muselei)
  • Vielos

Ir šių įrankių:

  • Spaustuvo (laikys mūsų kabliuką)
  • Siūlo vediklio (padės tiksliai vynioti siūlą)
  • Plunksnos laikiklio (vyniodami plunksną patogiai laikysime jos galą)
  • Žirklučių (nukirpsime perteklines medžiagas)
  • Kailio sumušiklio (sulyginsime plonuosius kailio šerių galus. „YouTube“ ieškoti „hair stacker“)
  • Mazgarišio arba tušinuko be šerdelės (juo užrišime baigiamuosius mazgus)

Kažkas nepavyko? O ar pavyks susiraukus iki galo peržiūrėti tai?

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kepame pyragą: ne sau ir svečiams, o žuvims

2017-06-29 07:35 Pasidalijimų 29

Kaip namie pačiam paruošti kokonus žūklei?

2017-04-04 11:55 Pasidalijimų 47

Šiemet būsiu muselininku IV. Rišu musę pats: „Red Tag“

2017-06-02 11:45 Pasidalijimų 14 Komentarų 1

Lynų žūklė britiškai: masalų TOP – 5

2017-03-28 11:35 Pasidalijimų 340

Jaukas lynams, kuris veikia visur ir visada

2017-03-27 07:35 Pasidalijimų 716

Žvejiškos Velykos: dažome ne kiaušinius, o masalus

2017-04-16 08:05 Pasidalijimų 46 Komentarų 1

Dienos klausimas