Numiršta popiežius ir nukeliauja į dangų. Ateina pas Petrą ir sako: – Ponas Petrai, dangaus vartų saugotojau, įleisk mane be eilės. Aš juk Paulius II-asis.
Petras praverčia savo sąrašus, pažiūri ir sako:
– Nėra jokio Pauliaus, nieko nežinau.
Paulius II-asis sako :
– Taip negali būti, aš juk visą gyvenimą pašvenčiau Dievui.
Petras sako :
– Na nueisiu, šefo paklausiu, gal jis ką žinos.
Ateina Petras pas Dievą ir klausia :
– Žiūrėk, šefas, pas mane kažkoks Paulius II-asis atėjo ir veržiasi be eilės, sako, tave pažįsta, tau tarnavo visą gyvenimą žemėje. Dievas pagalvoja ir sako:
– Nieko aš nežinau, nepažįstu aš jokio Pauliaus ir man Žemėje niekas netarnauja. Na bet aš dar sūnaus paklausiu, gal tas ką žinos.
Ir įeina Jėzus kaip tik. Dievas klausia:
– Sūnau, atėjo kažkoks Paulius II-asis. Sako, kad man tarnavo žemėje, prašo, kad įleistume į dangų. Gal tu ką žinai?
Jėzus pagalvoja ir sako:
– Ne, nieko aš neatsimenu su tokiu vardu.
Ir išeina. Staiga vėl grįžta atgal ir juokdamasis sako:
– Žinai, tėvai, kur aš prieš 2000 m. įkūriau žvejų būrelį? (šių laikų visa kunigija ir vyskupija) Tai va, jie dar vis įsivaizduoja, kad jis gyvuoja.
Atsiuntė Almantas