Yra daug receptų, kaip paruošti žuvį lauže. Pats paprasčiausias – tiesiog išvalytą žuvį pabarstyti druska, prieskoniais ir iškepti grotelėse. Tačiau variantų kaip gamtoje pasiruošti sugautą laimikį yra daug įdomesnių, kuriuos tikrai verta išbandyti leidžiant laiką ant ežero kranto.
Jei neturite grotelių ir kepsninės – ne bėda. Galima pasinaudoti senu Nemuno žemupio žvejų receptu, kurį jie dažniausiai naudodavo ant laužo kepdami žiobrius. Žuvys išskrodžiamos, tačiau galvos nenupjaunamos, pabarstomos druska, prieskoniais ir kuriam laikui paliekamos. Aplink laužą susmeigiami iš medžių šakų išpjauti iešmeliai, jie turi būti tokie, kad išlaikytų žuvies svorį. Tuomet žuvys per burną veriamos ant iešmų ir tiesiog paliekamos kepti. Taip iškepta žuvis kartu įgyja ir laužo dūmo prieskonį, todėl būna itin skani. Kepant žuvį šiuo būdu reikia atidžiai stebėti, kad ji neperkeptų, nes perkepus žuvis lengvai plyšta ir krenta nuo iešmo.
Jei turite aliuminio folijos, žuvį galite kepti joje. Paruošta žuvis suvyniojama į foliją, svarbu, kad žuvies visiškai nesimatytų, nes tose vietoje ji degs. Folija su žuvimi dedama į žarijas, priklausomai nuo žuvies dydžio kepti reikia apie 20-30 minučių. Kartu su žuvimi į foliją galima įvynioti įvairių daržovių, citrinos griežinėlių.
Laikais, kai dar nebuvo aliuminio folijos, žvejai žuvį kepdavo suvynioję į molį. Tai taip pat puikus receptas. Žuvis apdedama drėgnu moliu, sukočiojamas savotiškas cepelinas, kuris dedamas į žarijas. Kol žuvis iškepa, molis nuo karščio sukietėja, lengvai lūžta, o kartu su juo atsiskiria ir žuvies žvynai.
Beje, tiek kepant žuvį folijoje, tiek molyje patyrę žvejai siūlo jos neskrosti. Tuomet kepama žuvis mažiau išsausėja, o viduriai lengvai pašalinami jau valgant. Jei estetiniai įsitikinimai visgi neleidžia kepti neskrostos žuvies, prieš kepdami galite įdėti nedidelį gabalėlį sviesto.
