Žuvienė – tai baigiamasis viso žvejybos malonumo akordas. Tai pabaiga, kuri „coronat opus“ tai yra, vainikuoja darbą. Na, gal ne darbą, gal vargą, malonumą, nuovargį, neišmiegotą naktį, ryto aušros grožį, giliausius įspūdžius ir patirtas emocijas, rankų ir širdies drebėjimą žuviai nutrūkus; poilsį, poilsį, poilsį!…
Aš sėdžiu prie vandens, aš matau plūdę, aš matau saulę, vandenį, debesis, aš ilsiuosi, aš kaupiu jėgas kitos dienos darbams, aš semiuosi sveikatos, man gera, man malonu, mano puiki nuotaika ir dar puikesnė savijauta.
Visa tai ir vainikuoja aukso vainiku paties žvejo verdama žuvienė!.. Ir niekaip kitaip!
Garsus rusų istorikas ir kulinaras (galbūt – net kulinarijos istorikas) savo knygoje „Kulinarijos paslaptys“ šitaip pataria tiems, kurie ruošiasi virti žuvienę:
- Įpilti vandens, stipriai pasūdyti, leisti užvirti, įdėti smulkiai pjaustyto svogūno, skiltelėmis, gabalėliais ar kubeliais pjaustytų bulvių, šiaudeliais pjaustytą morką.
- Kai užvirs, po 15 min. dėti žuvį, supjaustytą vienodais gabaliukais (ne didesniais kaip 1-4 cm), pavirti 10-15 min., verdant įmesti lauro lapą, pipirų, petražolių, peletrūno, krapų.
- Jeigu norima, galima įdėti vieną šių sudedamųjų dalių:
- raugintų agurkų, agurkų rasalo arba citrinos ir pavirti 1-3 min.;
- 0,5 stiklinės pomidorų sulčių arba 2-3 šaukštus pomidorų tyrės ir ant silpnos ugnies pašildyti, bet neužvirinti.
Tai šitaip rašo V.Pochliobkinas, apibrėždamas tik „bendrąją koncepciją“. O mes galime perfrazuoti žinomąją anglų patarlę: „Apetitas atsiranda bevalgant” – „Patyrimas atsiranda beverdant“.
Daugiau straipsniui žvejams aktualiomis temomis rasite portale gowild.lt
