Galima daug kalbėti apie meškeriojimą. Vieniems – tai geras laiko praleidimas ir pabuvimas gamtoje. Antriems – azartas ir žuvies pergudravimas. Tretiems – draugiškas pasivaržymas dėl gausesnių, didesnių laimikių tarp bičiulių ir kolegų. Dar kitiems – visi išvardyti dalykai kartu sudėjus.

Bet turbūt kiekvienas mąstantis meškeriotojas sutiks, kad tai savotiškas sportas, kuriame dažnai svarbiausias yra procesas, o ne rezultatas. O juo labiau – ne žuviena… Žinoma, vienas kitas laimikis, parneštas pietų ar vakarienės stalui, tikrai pradžiugins šeimą ar artimuosius, bet „mėsos“ kilogramų tempimas namo – tai jau kvepia brakonieriavimu ir gamtos turtų netausojimu.

Vos tik šių metų lapkričio mėnesiui besibaigiant ir Lietuvos ežerus ir tvenkinius užtraukus pirmajam ledui, internetą užtvindė daugybė nuotraukų su išsišiepusiais „herojais“, rankose laikančiais lydekas, arba vaizdai su tomis pačiomis margašonėmis, suguldytomis ant kruvino ledo.

Žinoma, dažniausiai tai – vėliavėlininkų, skritulininkų „laimikiai“. Taip neįprastai anksti, lyginant su pastaraisiais metais, užšalus vandens telkiniams žuvies kiekybę ir kilogramus mėgstančius piliečius labai pradžiugino geras margašonių kibimas. Jie traukia vos 45 cm centimetrus siekiančias lydekutes ir vargo nemato. „Gudresni“ ir didesnių prasimano.

Didelio proto ir įgūdžių tokio tipo „žūklei“ nereikia: užkabinai ant kablio rajų, pririšai, kur tinkamas prie skritulio ar prie „vėliavėlės“ (svarbu, kad matytųsi, bet kiti ir senovinių „šakotinių“ neatsisako) ir lauki. Žinoma, pasistatai tokių įnagių ne vieną – tris ar dar daugiau (jei esi ramus, kad inspektorius į tavo ežeriuką neužsuks). Nei meškerės, nei masalo žaismo – tik savotiškos „žvejybinės kilpos“ su gyvu jauku.

Lietuvoje medžiotojams jos, kaip žinia, uždraustos. Meškeriotojams yra kiek kitaip. Kas pabandys pasamprotauti apie Švediją ar Kanadą – ten, mielieji, plotai kiti ir žuvies kiekiai taip pat. O Lietuvoje nusiaubti mažą ežeriuką per tokį pirmledžio vėliavininkavimą ar skrituliavimą yra vieni juokai. Tad nėra ko paskui pavasarį stebėtis: „Kažko tai kibimo nėra...“ arba „Kur tos didelės lydekos?“.

Plėšrūnų situacija mūsų vandenyse yra labai bloga. Ypač mažai yra lydekų. Todėl pagalvokite, ar vertą jų populiaciją dar mažinti su visokiomis vėliavėlėmis. Gal pabandykite sužvejoti lydeką su blizgute ar švytuokle. Tai tikrai bus tikras meškeriojimas: dažnas vietos keitimas, begalės ekečių, masalo spalvos „atradimas“, žaismo parinkimas. O kiek bus azarto ir džiaugsmo, gavus pirmąjį margašonės smūgį per rankas.

Kam patinka senovinės tradicijos ir mėgstantiems apeliuoti į paveldą, rekomenduoju apžiūrėti Molėtų krašte, Mindūnuose, esančią „Ežerų žvejybos“ muziejaus ekspoziciją. Ten jūs pamatysite ir įsitikinsite, kad poledinio blizgiavimo tradicijos Lietuvoje yra labai senos. Tais laikais užteko arklio ašutų valo, užvynioto ant balanos ir savadarbės blizgės, nes lydekų buvo daug. Tai pasistenkime, kad gausybė lydekų ir vėl plaukiotų Lietuvos vandenyse. Tinklus lyg sugebėjom išguiti. Gal pagaliau nebeliks ir „žvejybinių kilpų“.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Už taisyklių nesilaikymą neteko teisės naudotis ežerais

2018-11-30 14:25 Pasidalijimų 135 Komentarų 10

Lietuvoje masiškai krinta lašišos – įtaria rimtą ligą

2018-11-26 19:35 Pasidalijimų 59 Komentarų 6