Kabliavimas, matyt, kilęs iš mūsų netolimos rytų kaimynės pusės, sparčiai išsiplėtojo kai kurių lietuvių savimonėje. Pakeitęs žeberklus, elektrą, tinklus, jis tapo labai efektyviu būdu žudyti migracijos metu pasiilsėti susirinkusias ar žiemos metu duobėse susispietusias žuvis.
Dar daugiau – tokiu būdu „žvejodamas“ gali be baimės mėtyti savo įrenginį vandenin ir niekas tau negalės pasakyti nieko blogo! Nes ir įrankis legalus – spiningas su rite. Ir masalas, lyg ir, normalus – blizgė ar vobleris. Tik pastarieji apdėlioti gerokai didesniais, nei reikia kabliais (ir didesniu jų kiekiu) bei visokiais „inkarais“. Blizgėms „patobulinti“ puikiai tinka ratams balansuoti skirti svareliai.
Kodėl šis metų laikas toks palankus kabliautojams? O gi todėl, kad šiuo metu yra prasidėjusi lašišų ir šlakių migracija į nerštavietes. Dideli žuvų būriai yra susitelkę tam tikruose upių ruožuose, laukdami tinkamo vandens lygio ir tinkamos temperatūros pradėti kelionę link nerštaviečių ir mažesnių upių intakų. Žemas upių vandens lygis ir pakankamai skaidrus vanduo tokiems barbariškiems veiksmams tik padeda.
Tuo naudojasi kabliavimo specialistai. Sustoję petis petin, jie „drožia“ tam tikrą upės atkarpą, kol kažkuris užkabina karališkąją žuvį. Vėliau seka įvairūs žingsniai: dažnai žuvis tiesiog nutempiama į krūmus. Kartais didžiulis kablys yra persegamas iš žuvies šono į žiotis, kol kuris nors iš bendrininkų lekia iki artimiausio „Perlo“ terminalo pirkti licencijos.
Dar baisiau, kad toks, „žvejybos būdas“ tampa savotiška mada ir yra toleruojamas net tarp save tikrais spiningautojais laikančių meškeriotojų. Jie su pasididžiavimu rodo žuvies nuotraukas „veidaknygėje“, girdamiesi „laimikiu“ šeimos nariams ir draugams.
Ar gali ką nors dėl to padaryti Aplinkos Ministerija? Nelabai ką, nes dažniausiai, kaip jau minėta, kabliautojai gaudo leistinais mėgėjiškos žūklės įrankiais, tik juos savaip modifikuodami. Prie kiekvieno „žvejo“ niekas nepastatys inspektoriaus, kuris filmuotų kiekvieną jo žingsnį. Todėl lieka vienintelis būdas – „uždaryti“ tam tikrus ruožus viskam, tai yra, padaryti taip, kad jokia žūklė juose nebūtų galima. Taip, dėl to kentės sąžiningi meškeriotojai, bet jie galės kaltinti tik savo, „kolegas“ – kabliautojus, į kurios iki tol žiūrėjo pro pirštus.
Dar vienas būdas – reglamentuoti naudojamus masalus ir kabliukų dydžius bei skaičius tam tikruose dirbtiniuose masaluose.
Laimei, mūsų žiniomis, nevyriausybinių organizacijų padedama, Aplinkos ministerija artimiausiu metu žada skubiai imtis veiksmų, kurie užkirstų kelią lašišinių žuvų žalojimui. Tad belieka tik tikėtis, kad kažkokiu būdu problema bus išspręsta.
O ką gali padaryti kiekvienas iš mūsų, tikrų meškeriotojų? Nebūti abejingiems tokiems „žūklės būdams“, net jei juos propaguotų mums gerai žinomas kaimynas ar pažystamas. Nepakančios tokiems dalykams kritinės masės buvimas žvejų bendruomenėje duoda tikrai apčiuopiamų rezultatų.
