Pristatome naujus Kablys.lt bičiulius, entuziastingus muselininkus ir tikrus muselių žinovus, blogerius dirtyfly.org. Jų sukaupta patirtimi dalinsimės portale, o visus straipsnius, aktualius ne tik profesionalams, bet ir visiškai „žaliems“, rasite tinklaraštyje dirtyfly.org. Šį kartą jūsų dėmesiui viskas, ką reikėtų žinoti apie lašalus.

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje gyvena, jei neklystu, 64 lašalų rūšys. Tačiau muselininkai lašalais dažniausiai vadina dabar skrendančius didžiuosius. Jų pas mus yra tik dvi rūšys: Ephemera danica ir Ephemera vulgata. Skirtumas tarp jų yra nežymus ir rūpimas tik entomologams. Mums, žvejams, svarbiausia yra tai, kad abi šios rūšys yra panašios ir elgiasi panašiai. Tai yra didžiausi lašalai Lietuvoje ir jų kūno ilgis siekia 2.5 3 cm. Dydis priklauso nuo to, ar tai patinas, ar patelė ir tas skirtumas matomas akivaizdžiai.

Mažesnieji lašalai, kurie yra vienas pagrindinių maisto šaltinių ištisus metus (ypač nimfos), skrenda labai įvairiai ir bent jau aš kol kas nesu atradęs labai reikšmingų išskridimų, kurie būtų tokie epiniai, kaip BWO ar Red Spinner Amerikoje. Tačiau tai laisvai gali būti dėl mano asmeninės menkos patirties, dėl neištisinio sėdėjimo prie upės. Šie lašalai taip pat skrenda ir dabar, tačiau jie nėra pagrindinis meniu, ypač suaugėliai. Todėl kalbėsiu tik apie didžiuosius.

NIMFOS

Jų gyvenimas prasideda tuomet, kai kiaušinėliai nusileidžia į dugno substratą, kuriame iš jų išsirita lervutės arba, mums labiau suprantamai, nimfos. Jos minkštame substrate gyvena 3 4 metus, rausiasi po jį ir dėl to priskiriamos vienam iš keturių lašalų nimfų tipų – rausikams. Lietuvoje šios nimfos dar vadinamos “krokodilais” ir kai kuriuose regionuose yra populiarus poledinės žūklės masalas. Tačiau žvejai, gaudantys šiomis lervomis, tikrai nesupranta, kas tai yra. Kadangi archyve neturiu geros nuotraukos, tai siūlau pažiūrėti nuorodą čia.

RITIMASIS

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje lašalų nimfos ima kilti į paviršių, kur per torakalinę dalį išsilukštena suaugėlis: pilkšvai alyvuoginės spalvos vabzdys, ganėtinai gležnas ir kerėpliškas. Čia taip pat iš karto matosi skirtumas tarp patelių ir patinų, nes patelės būna gerokai stambesnės, tiek ilgiu, tiek ir storiu. Esu tikras, kad daugelis žvejų tai matė. Masinis nimfų kilimas ir dunčikų (nesugalvojau gero lietuviško pavadinimo šiai stadijai) ritimasis yra pats geriausias metas. Palaiminti tie, kurie suspėjo laiku atvažiuoti prie upės. Tačiau besiritančių vabzdžių kiekis priklauso nuo vandens telkinio, oro sąlygų…

SUAUGĖLIAI

Dunčikai kiek įmanoma greičiau bando skristi ir slėptis krūmuose, medžiuose, pievose ant žolės. Per keletą valandų jie dar kartą ritasi ir tampa tikrais suaugėliais, kurie turi subrendusius lytinius organus. Išvaizda taip pat skiriasi: patinai tampa tamsūs, rudai juodi, sparnai įgauna skaidrumo, trys cerkai pailgėja beveik dvigubai; patelių kūnai tampa šviesesni, kreminiai, gelsvi, alyvuoginiai, sparnai skaidrūs, permatomi, pilkšvi. Kiek pastebėjau, daug ką lemia upė ir joje gyvenančių vabzdžių populiacija. Matyt, skiriasi genetika, nes skirtingose upėse lašalai turi unikalių ypatybių.

PIEVINIAI LAŠALAI

Štai čia norėčiau stabtelti ir pastebėti, kad iš kažkur atėjo terminas “pieviniai” lašalai. Kiek pastebėjau, žmonės jais vadina patinus. Taip, jie labai mėgsta uzurpuoti žoles ir kūmus apie upę, o vakare imi šokti ir vilioti pateles. Tai ne atskira lašalų rūšis, o tiesiog vyriškos lyties tos pačios rūšies atstovai. Taip, jie nėra tokie svarbūs muselininkams, nes po apvaisinimo į vandenį krenta ir deda kiaušinius patelės. Kaip jau minėjau, jų išvaizda kiek skiriasi. Tačiau, dar kartą pasikartosiu, tai nėra kita rūšis.

KRITIMAS

Taigi, galutinį lašalų gyvenimo įvykį jau apkalbėjau. Angliškai tai vadinama “spinner fall”. Daug ką lemia laikas. Tai vyksta vakarais, todėl tas geras laikas, kai išlenda didieji upėtakiai, yra ribotas. Turi maksimum valandą ir turi išsirinkti konkrečią vietą, kur tykoti to didžiojo. Pasiseks, arba nepasiseks. Tačiau upė upei nelygu. Nes vienur kritimas prasideda ganėtinai anksti, kitur – jau sutemus. Be to, po kelių dienų žuvys tampa išrankios ir neryja visko iš eilės. Tuomet jau reikia pasistengti su padavimais ir musėmis… Bet čia ne apie tai…

Kaip matau, temą galima ilgai plėtoti, nes dar apie muses, jų pritaikymą ir rišimo galimybes galima rašyti ir rašyti. Pažadu, kai tik atsiras daugiau laiko, tai būtinai padarysime.

PAMĄSTYMUI

O štai čia puikus ir išsamus filmukas iš Derbišyto Wye, kur pernai lankėmės. Tas pats river keeperis, kuris pasistengė, kad upėje vėl atisrastų lašalų. Sakyčiau, mums, mieli kolegos, reiktų susiburti ir būtent tokiais darbais užsiimti. Ką manote?

dirtyfly

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Už taisyklių nesilaikymą neteko teisės naudotis ežerais

2018-11-30 14:25 Pasidalijimų 135 Komentarų 10

Lietuvoje masiškai krinta lašišos – įtaria rimtą ligą

2018-11-26 19:35 Pasidalijimų 59 Komentarų 6