Jei iki šių metų rudens tarp vilniečių dar buvo žmonių, kurie nežinojo, kad Vilniuje neršia lašišos, tai po šio karališkų žuvų neršto sezono tokių liko tikrai mažai. Kelias savaites vilniečiai ir miesto svečiai turėjo unikalią galimybę stebėti lašišų nerštą pačioje sostinėje – Vilnelės upėje. Tankiausiai lašišos neršti susitelkė žemiau Belmonto patvankos. Vienu metu kelių šimtų metrų ruože neršė beveik 30 įspūdingo dydžio žuvų, – apie tai rašoma aplinkosauginiame portale GRYNAS.

Pamatyti lašišų nerštą susirinkdavo būriai žmonių, o kai kurie mūsų sostinės gidai išmintingai pasinaudojo situacija ir atveždavo turistus pažiūrėti tikrai neeilinio reginio. Pirmą kartą sostinėje neršiančių lašišų buvo tiek daug. Internetą ir socialinius tinklus užplūdo filmuoti vaizdai, unikalios nuotraukos. Visi džiaugėsi šių įspūdingų žuvų gausa ir džiaugsmingai lygino Lietuvą su Norvegija, Aliaska ar Kamčiatka.

O džiaugtis tikrai yra dėl ko. Visame pasaulyje lašišinės žuvys asocijuojasi su sėkminga gamtos apsauga, švariu vandeniu, ekologine aplinka. Kai 2009 metais į Senos upę sugrįžo lašišos, kurios pasiekė net Paryžių, apie tai rašė beveik visa Vakarų Europos spauda.Švedija nepraleidžia progos pažymėti, kad Stokholme galima sugauti migruojančias lašišas, o Helsinkis išdidžiai turistams rodo per Suomijos sostinę migruojančias lašišas.

Gerėjant upių ekologinei būklei Europos miestai, o ypač sostinės, plačiai ir skambiai paskelbia pozityvias naujienas, susijusias su lašišinių žuvų sugrįžimu ir jų skaičiaus padidėjimu. Džiugu, kad šiame kontekste Vilnius yra tikrai išskirtinis. Tai kol kas vienintelė Europos sostinė, kurioje neršia lašišos, didžiausia ir kilmingiausia lašišinių žuvų atstovė Europoje.

Lašiša
Lašiša
© Pixabay

Keista, kad tai dar beveik nepanaudojama mūsų turizmo specialistų sostinei reklamuoti. Kai Londone 2010 metais buvo sugautas 1 (vienas!) upėtakio jauniklis, rašė net National Geographic. Stokholmo akvariumas (Aquaria Vattenmuseum) po ilgo ir kruopštaus darbo sugebėjo pasiekti, kad keli šlakiai (Europoje dažniau žinomi kaip jūriniai upėtakiai) nerštų dirbtiniame upelyje, kuris teka per akvariumą, kas taip pat buvo labai plačiai aprašyta ir reklamuota. Daugelis Europos šalių skiria nemažus resursus miestuose esančių vandens telkinių ekologinei būklei gerinti, o geriausia to reklama – sugrįžusios lašišinės žuvys.

Tačiau nei viena Europos sostinė negali pasigirti lašišų nerštu, koks yra Vilnelės upėje. Bet iki Aliaskos netoli Gedimino pilies mūrų buvo ilgas kelias. Visų pirma, nieko nebūtų įvykę be lašišos atstatymo Lietuvoje programos. Visai neseniai, tik prieš 20 – 25 metus, lašišos buvo išnaikintos beveik visose Lietuvos upėse, ir tik nuoseklus šios rūšies žuvų dirbtinis veisimas įvairiose upėse padėjo tvirtą pagrindą šios rūšies atstatymui. Palaipsniui lašišos sugrįžo į daugelį upių, kuriose buvo išnykusios, tačiau beveik visose upėse jų dar buvo palyginus negausiai.

Kitas reikšmingas žingsnis įvyko 2013 metais, kai gana drastiškai padidėjo baudos už nelegaliai pagautas žuvis. Ir nors netrūko kritikos dešimteriopam baudų padidinimui, karčios šaknys netruko duoti saldžių vaisių. 2013 metais Vilnelės upėje buvo sulaikytas asmuo, kuris buvo nelegaliai sugavęs 35 mažas lašišas ir šlakius. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus jam buvo priskaičiuota beveik 73 tūkst. litų bauda.

Žinoma, ypač didelė bauda už 20-30 gramų žuveles, tačiau tai buvo šlakiai ir lašišos, o svarbiausia, šis įvykis plačiai nuskambėjo visoje Lietuvoje, ir tai daug geriau nei bet kokia švietėjiška ir mokomoji veikla paveikė tuos užsispyrusius žvejus, kurie šimtais naikino lašišų jauniklius mūsų upėse. Būtent nuo 2013 metų prasidėjo tikras lašišinių žuvų jauniklių gausumo sprogimas Lietuvos upėse. Iš lašišos vėlų rudenį žvirgžde ir akmenukuose užkastų ikrų, tik pavasarį išsirita jaunikliai, kurie mūsų upėse dar auga 2-3 metus ir tik tada migruoja į jiems neaprėpiamus medžioklės plotus Baltijos jūroje. Per 4-5 metus praleistus jūroje lašišos užauga iki 8-12 kg svorio ir patraukia į gimtas vietas neršti, todėl labai tikėtina, kad dauguma žmones džiuginančių žuvų žemiau Belmonto 2013 metais ir buvo tos 20-30 gramų žuvelės.

Lašiša
Lašiša
© Shutterstock

Tais pačiais metais įsigaliojo ribojimai verslinei žvejybai Kuršių mariose ir Baltijos jūroje skirti būtent migruojančioms lašišinėms žuvims apsaugoti. Lašišinių žuvų Lietuvoje pradėjo gausėti. Tą netruko įvertinti žvejai mėgėjai – maždaug tuo metu sparčiai pradėjo didėti žvejo mėgėjų kortelių pardavimai, kurie suteikia teisę žvejoti lašišas ir šlakius. Per kelis metus lašišų ir šlakių žūklė Lietuvos upėse labai išpopuliarėjo, o į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų – žvejų mėgėjų iš aplinkinių šalių, kuriuos vilioja ir tai, kad Lietuvoje pagaunamos lašišos yra išskirtinai didelės net palyginti su Skandinavijos šalimis. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje esantis lašišų migracijos kelias yra vienas ilgiausių Europoje.

Ilgesnį kelią migruoja tik Loire-Allier upės lašišos Prancūzijoje. Tačiau šioje upių sistemoje lašišų niekaip nepavyksta tvariai atkurti, nepaisant radikalių ir brangių priemonių (užtvankų griovimas, ekologinės būklės gerinimas, dirbtinis veisimas). Tačiau pirma kregždė dar ne pavasaris. Kaip pastebi akylesni lašišinių žuvų neršto liudininkai ir daugelis žvejų, šiais metais lašišos ir šlakiai neįprastai ligoti. Daugelio žuvų kūnas nusėtas kelių ar keliolikos mažesnių ir didesnių balsvų dėmių. Vis daugiau gaunama informacijos apie visiškai nusilpusias ir jau žuvusias, sergančias žuvis. Lašišų nerštas ir ilgas migracijos laikotarpis pareikalauja daug energijos, tačiau migruojančios žuvys tam yra gerai prisitaikiusios.

Lašišų liga, pasireiškianti žaizdomis ant kūno
Lašišų liga, pasireiškianti žaizdomis ant kūno
© Lašišos dienoraštis

Paprastai tik nedidelė dalis silpnesnių ir senesnių žuvų po neršto žūsta, tačiau šių metų situacija tikrai nedžiugina ir panašu, kad nuostoliai bus neproporcingai dideli. Šių metų gamtinės sąlygos buvo nepalankios šioms karališkoms žuvims, dėl neįprastai šilto ir ilgo rudens bei neįprastai žemo vandens lygio mūsų upėse. Nustatyta, kad lašišos dažniau serga esant palyginti šiltam vandeniui, padidintai UV spinduliuotei, esant mažesniam vandens lygiui upėse. Taigi, gamta nepasigailėjo į Lietuvos upes šiemet rekordiškai gausiai atplaukusių lašišų.

Kaip nors pagelbėti sergančioms lašišoms šiemet jau per vėlu, tačiau nustatyti ligą (ar ligas) mažų mažiausiai būtina. Lietuvoje nebėra specializuotos žuvų ligų laboratorijos, tačiau mūsų šalyje netrūksta kitų institucijų, kurios tikrai galėtų ir, manau, privalėtų išsamiai ištirti esamą situaciją. Visiškai tikėtina, kad šių metų lašišų sergamumas susijęs tik su nepalankiais gamtos veiksniais, tačiau taip pat tikėtina, kad mes turime ir pavojingą užkrečiamą ligą, kurios prevencijai reikia imtis kokių nors priemonių.

Lašišų liga, pasireiškianti žaizdomis ant kūno
Lašišų liga, pasireiškianti žaizdomis ant kūno
© Lašišos dienoraštis

Į visus šiuos klausimus neįmanoma atsakyti, kol nėra nustatyta lašišų liga. Daugėjant sergančių žuvų gerokai pavėluotai, bet tyrimo ėmėsi Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas kuriam sergančių žuvų pavyzdžius pateikė Žuvininkystės tarnyba. Kol kas nustatyta, kad žuvyse nerasta VHS (virusinė hemoraginė septicemija) ir IPN (lietuviškai IKN – infekcinė kasos nekrozė) virusų. Ir toliau bus tęsiami bakteriologiniai tyrimai ir galbūt dar kelių virusų nustatymas. Žinoma, VHS ir IPN yra vienos iš labiausiai paplitusių lašišinių virusinių ligų, tačiau tik kelių virusų tyrimas yra akivaizdžiai nepakankamas. Juolab, kad išoriniai sergančių lašišų požymiai nebuvo būdingi šiais virusais užsikėtusioms žuvims.

Tai patvirtino ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai, tačiau pagal protokolą jie privalo ištirti, ar žuvys neserga ir šiomis ligomis. Pagal išorinius požymius tikėtina, kad lašišos ir šlakiai sirgo mokslui dar gana mažai žinoma odos opine nekroze (angl. ulcerative dermal necrosis, UDN), kurią tiksliai galima nustatyti tik ankstyvosiose stadijose, nes vėliau šios ligos sukeltas žaizdas užpuola žuvų grybelis saprolegnia ir diagnozė būna klaidinga. Beje, saprolegnia grybelis dažnai užpuola ir kitomis ligomis sergančias, susižeidusias ir nusilpusias žuvis, ir kartais žuvų žūtis klaidingai priskiriama tik šiam grybeliui.

Normaliomis sąlygomis, lašišų imunitetas yra įspūdingas – kelis mėnesius nesimaitinančios žuvys neišvengiamai susižaloja migracijų metų, nerštinėse kovose ir rausiant žvirgždą. Jei kelios žaizdelės būtų mirtinai pavojingos, lašišos jau seniai būtų išnykusios. Mūsų praktikoje buvo atvejis, kad radio žymekliu sužymėtas lašišos patinas buvo pasmeigtas brakonieriaus, tačiau pradurtu pilvu sugebėjo ištrūkti ir tik išneršęs po dviejų savaičių žuvo – pavydėtinas imunitetas.

Labai tikėtina, kad tyrimas dėl lašišų ligos jau pavėluotas ir nepavyks nustatyti tikslios ligos, o tiek daug resursų ir pastangų pareikalavęs lašišų atkūrimas susidūrė su smulkiomis, bet viską stabdančiomis biurokratinėmis kliūtimis. Lietuvai akivaizdžiai reikalinga bent minimali, bet efektyvi žuvų ligų stebėsenos ir kontrolės sistema ir tam tikrai nereikalingos didelės lėšos. Kolegos latviai bazinei žuvų (ne tik lašišų ir šlakių) ligų stebėsenai ir kontrolei skiria keliolika tūkstančių eurų per metus ir tai finansuojama iš Europos žuvininkystės fondo. Palyginti nedideli pinigai, juolab, kad kartais kelios tolimesnės valdininkų komandiruotės kainuoja daugiau. Lietuvoje kasmet pasirodo pranešimai apie masiškai žuvusias žuvis, kurių žūties negalima paaiškinti užterštumu, tačiau dažniausiai šie atvejai lieka neišaiškinti. Niekas nenori, kad į Lietuvos vandenis per nežinojimą ir aplaidumą atkeliautų žuvų ligos, kurių pasekmės niekais paverstų ilgų metų pastangas.

Ir tai ne vienintelės karališkos žuvies bėdos Lietuvoje. Daug aistrų kelia lašišinių žuvų sugavimai jų migracijos kelyje Baltijos jūros priekrantėje ir Kuršių mariose. Visuomeninės organizacijos jau atkreipė dėmesį ir savo socialiniuose puslapiuose paskelbė duomenis apie mažų mažiausiai nelogišką situaciją, kai iš 39 Kuršių mariose žvejojančių įmonių, kurios deklaravo laimikius 2018 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais, viena žvejybos įmonė sugavusi tik 2 proc. bendro Kuršių marių laimikio pagavo net 99 proc. visų deklaruotų lašišų!

Beje, rugsėjo mėnesį, kilus visuomenės pasipiktinimui ir plintant galimų pažeidimų nuotraukoms ir filmuotai medžiagai, Kuršių mariose deklaruotos jau daugiau kaip 5 tonos sugautų lašišinių žuvų (beveik 3 kartus daugiau nei per visus 2017 metus), o karališkos žuvys netikėtai atsirado beveik visų žvejybinių įmonių tinkluose. Ne mažiau akiplėšiškas yra kai kurių mažų hidroelektrinių ir užtvankų valdytojų vandens lygio reguliavimas.

Toje pačioje Vilnelės upėje Rokantiškių hidroelektrinė ne kartą drastiškai reguliavo vandens lygį dėl efektyvesnės „žalios“ elektros energijos gamybos taip, kad lašišų lizdai likdavo visai be vandens. Apmaudu, kad tokiu būdu diskredituojami atsakingi mažųjų HE valdytojai, kurie tikrai stengiasi laikytis visų gamtosauginių normų. Pavyzdžiui lašišinėje Siesarties upėje Valtūnų hidroelektrinės darbas, net buvo kelis kartus visai sustabdytas, kad tik žuvitakyje nepritrūktų vandens. Apmaudu, kad tokių pavienių gamtą niokojančių hidroelektrinių savininkai už pagamintą elektros energiją gauna valstybės dotaciją už „ekologišką“ elektrą iš visų mūsų mokesčių mokėtojų kišenės.

Beje, prieš kelias dienas Anykščių užtvanka buvo pareguliuota taip, kad lašišų lizdai kuriam laikui liko be vandens. Šiuos gamtai itin žalingus drastiškus vandens lygio svyravimus užfiksavo ir oficialios hidrologinės vandens lygio matavimų stotelės Vilnelės ir Šventosios upėse, tad piktnaudžiavimo įrodymų nereikia toli ieškoti. Vis dar lieka neaiškus ir kelių Seimo narių siūlomų Žuvininkystės įstatymo pataisų, kuriomis dar labiau būtų apsaugotos migruojančios lašišinės žuvys, likimas, dėl kurių šiuo metu priešprieša tarp žvejų mėgėjų ir žvejų verslininkų pasiekė beveik karo stovį, o žvejų verslininkų kaltinimai mėgėjams pasiekė absurdo lygį. Galų gale, toks gausus didelių lašišinių žuvų susibūrimas nedideliame upės ruože žemiau Belmonto patvankos liudija ir apie tai, kad stambios lašišos esant mažam vandens lygiui nesugebėjo pasinaudoti žuvitakiu ir buvo priverstos neršti žemiau žmogaus sukurtos kliūties, nes kitose Vilnelės vietose jų nebuvo taip gausu.

Argumentacijos atstatyti sugriuvusią Belmonto užtvanką be paskubomis suteikto kultūrinio statuso nebuvo, juo labiau, kad pasaulio mokslininkai įvertinę ilgalaikį (50-100 metų laikotarpiu) užtvankų rentabilumą nustatė, kad dauguma jos bus nuostolingos arba balansuos ties atsiperkamumo riba. Beje, estai pirmi Baltijos šalyse sugriovė didelę užtvanką ant Pärnu upės ir pasinaudodami proga sėkmingai pasauliui pasigyrė atvėrę 3300 kilometrų upių ir upelių žuvims. Ne viskas pasiekiama vienu ypu, o kai kuriems veiksmams dar reikia ir subręsti ar pasimokyti iš savo klaidų. Nuoširdžiai tikiu, kad lašiša svarbi ne tik žvejams ir prisiekusiems gamtos mylėtojams, tai puikus švarių vandenų ir ekologiškos aplinkos simbolis ir rodiklis, kas aktualu kiekvienam mūsų šalies piliečiui. Neršiančios lašišos Vilniaus mieste ne tik puošia ir garsina mūsų sostinę, tačiau, mano įsitikinimu, akivaizdžiai įrodo mūsų visuomenės tobulėjimą, nes ateitis nūdienos vis labiau išnaudojamame pasaulyje priklauso tiems kas sieks darnos su gamta.

www.GRYNAS.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Už taisyklių nesilaikymą neteko teisės naudotis ežerais

2018-11-30 14:25 Pasidalijimų 135 Komentarų 10

Lietuvoje masiškai krinta lašišos – įtaria rimtą ligą

2018-11-26 19:35 Pasidalijimų 59 Komentarų 6