Tam, kad suprastumėte, koks kvailas yra L. Kerosieriaus raštas, užteks papasakoti vieną dalyką. Tarp gausybės adresatų, kuriems skiriamas šis dokumentas įrašyti ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas bei žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Bet štai pačiame rašte L. Kerosierius kerta iš peties ir būtent šių ministerijų vadovus apkaltina esant didžiausiais verslinės žūklės priešais. „Manytina, kad aršiausi šios kadencijos valdžioje verslinės žvejybos priešai susikoncentravo didžiojoje politikoje, Aplinkos ministerijoje K. Navickas, M. Norbutas, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas K. Mažeika, Žemės ūkio viceministras A. Bogdanovas, Žemės ūkio ministro B. Markausko patarėjas A. Kontautas”, - rašo Žuvininkų rūmų prezidentu besivadinantis L. Kerosierius.
Toliau visas jo raštas pilnas elementarių melagysčių. Teigiama, kad netiesa, jog tai verslininkai nualino vandens telkinius.
Aiškinama apie kažkokias mokslininkų rekomendacijas, jog vidaus vandenyse būtų galima tinklais sugauti daugiau kaip 755 tonas žuvies ir nenutiktų nieko bloga.
Skiedžiama, kad kitos ES sąjungos šalys skatina verslinę žūklę vidaus vandenyse. Nors tiesiog pasinaudojus „Google” paieška, galima per kelias minutes įsitikinti, kad leisdami gaudyti tik stinteles ir seliavas esame tarp vos kelių ES šalių, kurių ežeruose mirksta kokie nors tinklai.
Iš kojų verčia ir argumentas, kad sugrąžinus verslinę žūklę į vidaus vandenis, Lietuvos gyventojai galėtų pigiau įsigyti tokių menkaverčių žuvų kaip kuojos, plakiai, karosai ar raudės. Kaip sakot? Norėčiau pamatyti tą verslininką, kuris apsikarstęs tinklais keliaus gaudyti raudžių. Visi žinome, kad jų taikinys – karšiai, starkiai, lydekos ir kitos vertingos žuvys.
Arba L. Kerosierius yra labai naivus, jei mano, kad kas nors tuo patikės, arba jam tiesiog būdinga grafomanija, iš kurios ir gimsta tokie raštai.
Tiesa, vienas dalykas L. Kerosieriaus rašte yra teisingas. Galiojančiame Žuvininkystės įstatyme iš tiesų yra numatyta, kad verslinė žvejyba yra leidžiama didesniuose nei 200 hektarų vandens telkiniuose. Leidžiama, tačiau tokios žvejybos kvotas savo parašu turėtų patvirtinti aplinkos ministras, bet jau trečias Aplinkos ministerijos vadovas to tiesiog nedaro. Todėl tinklai didžiuosiuose ežeruose ar Kauno mariose ir nemirksta, o meškeriotojai vis garsiau kalba, kaip šie vandens telkiniai atsigauna.
Visgi ministro postas yra laikinas dalykas, todėl meškeriotojai negali būti tikri, ar koks naujas ministerijos vadovas vėl nepradės dalinti verslinės žūklės leidimų. Todėl reikia pradėti garsiai kalbėti, jog verslinės žūklės draudimas turi būti įtvirtintas įstatymu, kurį pakeisti nėra taip lengva.
Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas interviu portalui KABLYS.lt sakė, kad tam pritartų. Tokią įstatymo pataisą kadencijos pradžioje feisbuke meškeriotojams pažadėjo ir „valstietis” Aplinkos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika. O tai reiškia, kad šiokia tokia pradžia jau yra.
Tik štai, jei toks įstatymas atsiras, apie ką rašys L. Kerosierius?
