Kasmet įlūžus ledui Lietuvoje nuskęsta bent keli žvejai. Kelias dešimtys ištraukia gelbėtojai. Neįmanoma pasakyti, kiek išsikapanoja patys. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad žvejai lūžta nuolat, nes nemažai jų daliai lipti ant 3 cm ledo neatrodo kvaila mintis.
Taip, tarpsezonis yra labai nykus metas, tad pirmasis ledas meškeriotojų labai laukiamas, nes leidžia vėl pagaliau atsiduoti savo pomėgiui. Bet tiek jo laukus gal galima palaukti ir dar kelias dienas? Nes nuo meškeriotojo svorio linkstantis ir vienu peikenos smūgiu prakertamas ledas labai greitai gali virsti paskutiniu.
Tokie kamikadzės dažniausiai teisinasi, kad poledinės žūklės sezoną jie pradeda ant nedidelių ir negilių vandens telkinių, kuriuose ir įlūžęs visas po vandeniu nepanertum. Tačiau būtent tokiuose vandens telkiniuose skęstama dažniau nei didžiuosiuose ežeruose, ant kurių ledo lipama, kai jau tikrai saugu. Kas iš to, kad sieki kojomis dugną, jei plonas ledas skilinėja po rankomis, kai bandai ant jo užsiropšti, o lediniame vandenyje jėgos greitai senka?
Beje, ir prieš ketverius metus įvestas reikalavimas žvejams ant ledo turėti smaigus problemos beveik nesprendžia, mat taisyklėse neparašyta, kur tuos smaigus reikia turėti. Tad tik vienas kitas žvejys juos laiko pasikabinęs ant kaklo. Daugumos smaigai guli dėžėse, iš kurių juos išsitraukti įlūžus – jokių šansų.
Užtat problemą labai gerai sprendžia sveikas protas, kuris sako, jog žudytis dėl žvejybos neapsimoka. Deja, to sveiko proto kai kuriems žvejams dažnai pritrūksta. Tad palinkėkime gelbėtojams sėkmės.
