Kai kartą vyras grįžo iš žūklės reikmenų parduotuvės su kukliai atrodančiu maišeliu, pilnu neaišku kokios paskirties reikmenų lašišai privilioti ir paklausė mano nuomonės kiek tai jam (o tiksliau mūsų šeimos biudžetui) atsiėjo, nujaučiau – nepigiai. Įkvėpiau oro, mintyse atlikau kelis aritmetinius veiksmus ir pasakiau skaičių X. Šiandien jo neįvardinsiu, nes pagyvenus su žveju ir pačiai juokinga iš anuometinio naivumo. Taigi reali suma, išleista žvejybos reikmenų krepšeliui, buvo 4X. Orą gaudžiau ilgai. Ačiū Dievui, kad ilgai orą gaudė ir ištraukta lašiša, kurią pavyko pagauti mano vyrui, taigi, sakykime, investicija atsipirko.
Nuo tada panašių akimirkų, kai išgirdus kokio nors neišvaizdaus voblerio, spiningo, bridkelnių ir dar galybės panašių daiktų kainą mano širdis sekundei sustodavo, buvo daug. Bet ilgainiui aš kai ką supratau, kas man gerokai palengvino šias kainų „virškinimo“ pratybas.
Vyrams žūklės reikmenys – beveik tas pats kaip moterims kosmetika. Ne, čia nesivelsiu į banalybes, kad padažytos lūpos ir blakstienos padeda sužvejoti potencialų meilužį ar net gyvenimo vyrą. Kalbu vien iš ekonominės ir emocinės perspektyvos. Štai, pavyzdžiui, vyras svarsto, kad jei jis pirks pigesnę meškerę už X eurų, ji tarnaus trumpiau, labiausiai tiks žvejoti tik kokias nors vieno pavadinimo žuvis upėje, kuri už kelių šimtų kilometrų nuo gyvenamosios vietos, be to, ji ne tokia patogi ir t.t. Nesunku numanyti, kad kelis kartus brangesnė meškerė išvardintų trūkumų neturi ir apskritai yra beveik tobula – net gebėtų ištraukti kokį 30 kg sveriantį monstrą, jei tik jis kada nors gyvenime užkibtų.
Galėčiau juoktis, bet, gerai pagalvojus, ar ne panašiai elgiuosi ir pati, kai trypčioju prie kosmetikos stendo? Kažin ar 5 kartus brangesnis tušas mano blakstienas paverčia tiek pat kartų įspūdingesnėmis. Veikiausiai sukuria skirtumą, kurį pastebiu tik aš. Ir vis tiek labiau noriu „Dior“ ar „Chanel“, o ne keliskart pigesnio gaminio iš prekybos centro. Ir kai pradėjau pirkti kur kas brangesnius veido kremus nei anksčiau, puikiai suprantu, kad iš dalies jų kainą pateisina moksliniai tyrimai, sudedamosios dalys, rinkodaros ir reklamos išlaidos, gal netgi šioks toks efektyvumas, bet iš dalies tai – tik iliuzija. Iliuzija, kad sensiu lėčiau ir gražiau. O šalia tebesėdės mano mylimas vyras, apsiglėbęs brangią meškerę ir iliuziją, kad su šita tai jau tikrai pagaus gyvenimo žuvį.
Mes visi esame iliuzijų vaikai ir ačiū Dievui. Telieka toleruoti vienam kito silpnybes, atlaidžiai iš jų pasijuokti ir negraužti kito iki pliko kaulo, kam jis dabar išleido tokią pinigų sumą. Verčiau atsigriebti ir už tą pačią kainą, kiek kainavo naujausia brangiojo meškerė, leisti sau porą „Chanel“ lūpdažių. Visai saldu ištiesti vyriškiui 5 ar 7 ml kosmetikos priemonę ir nekaltai pasiteirauti, ar, jo manymu, už šios kainą būtų galima nusipirkti meškerę. Dar – bent jau man – saldžiau suvokti, kad tuos pinigus užsidirbau pati ir niekam neturiu nei teisintis, nei atsiskaitinėti. Tai ir yra svarbiausia sąlyga kelyje į bandymus nepriekaištauti, nesipiktinti ir nesibrauti į kito interesų erdvę. Sąlyga, galiojanti abiems pusėms.
