„Vasaris – pūgžlių mėnuo“, – jiems antrina (pridėdami vieną kitą „jaustuką“ nevalstybine kalba) jų šių laikų bendraamžiai, tupintys kur nors ant Kauno marių ledo ir traukdami eilinį gleivėtą ir pasišiaušusį lyg ežys žuvelioką vietoj lauktos „auksinės keptuvės“.

Ir visi jie savaip teisūs. Bet ypač – tie, antrieji. Nes ko jau ko, o pastarųjų žuvų mūsų vandenyse ypač šįmet tikrai netrūksta.

Na, o jei rimtai, tai kad ir koks tas vasaris bebūtų – braškantis nuo šalčio ar teškantis nuo lietaus, - jis vis tiek kažkiek jau kvepia artėjančio pavasariu. Ir dienos dabar ilgesnės. Ir zylės jau čirškauja pamiškėse ir palaukėse pavasariškai. Ir mūsų nuotaikos kitokios.

Na, ir žuvys kimba kitaip. Ypač į mėnesio pabaigą.

Šio mėnesio turbūt labiausia laukia šalies stintautojų armija, skaičiuojanti dešimtis tūkstančių ir pasiruošusi lyg skėriai pasėlius nusėti Kuršių marių ledą ir pasimėgauti puikia kimbančiomis žuvelėmis. Šviežiai perpjauto agurko kvapas visą mėnesį sklandys virš marių, jeigu tik laikysis ten ledas.

Tačiau ne vien šios nedidelės, bet nuožmios žuvelės ir nuostabūs gamtos vaizdai vilioja į Pamarį meškeriotojus. Gaudant stintas kur nors prie Nidos ar Preilos neretas svečias – užkibusi naktinė klastūnė vėgėlė. Jeigu ji pagriebė pakabintą ant skritulio ar vėliavėlė kablio stintelę, tai didelių problemų tikriausia nebus.

Tačiau jeigu ji pačiupo vieną iš stintoms paruoštų avižėlių – didžioji intriga tik prasideda. Arba marmurinė gražuolė „surinks“ visų aplinkinių meškerių valus ir galų gale, nutraukus nestorą valą išsilaisvins, arba po permainingos kovos „išlips‘ ant ledo ir taps pagarbos vertu trofėjumi. Šansų, sakyčiau tie ji, tiek žvejys turi beveik po lygiai.

Į mėnesio galą paprastai geriau pradeda meškeriotojų „velnius“, ar rečiau blizges ar avižas atakuoti didieji marių ešeriai. Žinantiems, koks buvo marių ešerių dydžio standartas bent prieš penkiolika metų, žodis „didieji“ turėtų kelti lengvą šypsnį. Bet žiūrint dabarties meškeriotojų požiūriu (o ypač žinant ežerų dryžuočių dydžio standartus) tris ar keturis šimtus gramų sveriantis ešerys jau yra vertas tokio titulo.

Rytiniame marių pakraštyje, ypač arčiau Rusnės ar Ventės rago, šiuo metu masiškai sujuda vadinamoji balta žuvis. Gražuolės raudonakės kuojos, įmitusios iki puskilogramio, o kartais ir gerokai daugiau, greita susiburia prie gausiau pajaukintos eketės ir mielai išbando meškeriotojų valo stiprumą. Tuo metu jų nepagausi, nebent visai neuždėjęs ant avižėlės masalo. Laimingesniems ar išrankesniems žvejams daugiau pavaikščiojus, pavyksta aptikti ir karšių ar žiobrių būrelius. Na, bet gana apie tą Lietuvos žvejų meką – Kuršių Marias.

Kad pagautum žuvį vasarį, tikrai nebūtina ten važiuoti. Mūsų artimiausiuose ežeruose ir tvenkiniuose šiuo metu taip pat vyksta pokyčiai. Kuo aukščiau kasdien kyla saulė ir kuo ilgiau trunka diena – tuo labiau užaštrėja ir žuvų instinktai. Sausio pabaigoje beveik miegoję ešeriai, mėnesiui įpusėjus vis aktyviau pradeda judinti pelekus ir ieškoti skanesnio kąsnio. Gal ir ne tiek, kad iškart pultų, kaip pirmledį, stvertų pirmą pasitaikiusią blizgę. Bet tikrai su malonumu surydami vienu įkvėpimu skanią avižėlę su trūkliais.

Daugelyje ežerų sukruta ir karšiai. Ypač jei kažkas kurį laiką negailėdamas pila skanų jauką. Mėnesio pabaigoje, ypač jei prasideda atlydžiai, į nendrynų pakraščius dažnai sueina ir stambios raudės. Gaudai smulkmę avižėle ir jei gerai nesusireguliavai stabdžio, žiūrėk, staiga tik pokšt – ir avižėlės kaip nebūta. Dažniausia puolame kaltinti dryžuočius ir net nenutuokiame, kad čia pašmaikštavo auksu žėrinti raudonakė, kai kuriuose ežeruose pasiekianti vos ne iki kilogramo dydį.

Giliuosiuose ežeruose savaitgaliais vis daugėja žvejų palapinių. Su kiekviena diena seliavos ir ežerinės stintelės tampa vis piktesnės. Vis aukščiau pakyla virš dugno ir vis dažniau lanksto meškerių sargelius. Žvejai džiaugiasi puikia žūkle nuo ledo, o jų šeimynos nariai – skania žuvimi.

Labai įdomu šiuo metu žvejoti vidutinio dydžio upėse nuo ledo. Tokiose kaip Nevėžis, Dubysa, Šešupė ar Minija. Labiausiai, bent jau mane čia vilioja nežinomybė, nes niekada nežinai, kas užkibs. Gal tik sprindinis strepečiokas ar nedaug augesnis šapaliokas. O gal – įmitęs žiobris ar nuožmus, per kilogramą sveriantis storasprandis šapalas? Čia gali tikėtis bet kokios žuvies, todėl už kiekvieno upės posūkio vis tikiesi siurprizo.

Ambicingesni blizgiautojai gali pabandyti pagauti iš po ledo sterką. Sterko prie eketės nuotrauka – tai neabejotina blizgiautojo šaunumo garantas. Jam neprilygs jokie ešeriai. Iš tiesų, ne daug kas gali pasigirti tokiu trofėjumi, todėl vis daugiau meškerės brolių ryžtasi avantiūrai pabandyti laimę didesniuose gyliuose ar mažiau pažįstamuose vandens telkiniuose.

Šiomis žuvimis žiemą garsėja Pravalo ežeras. Tačiau sterkų juk yra didžiojoje dalyje užtvankų ir keliasdešimtyje kitų ežerų. Nekalbant jau apie tokį vandens telkinį kaip Kauno marios. Vis dažniau meškeriotojų iš Lietuvos važiuoja sterkų gaudyti į Aistmarias.

Vasario laukia ir toli gražu ne tik žūklės nuo ledo žūklės gerbėjai. Mėnesiui įsibėgėjus, ypač jei nėra didelių šalčių upių krantus vėl trypia šlakiautojų batai. Šįmet visas sausis buvo jiems dėkingas kaip niekad. Tikėtina, kad jam gali nenusileisti ir vasaris. Širdis jaučia – daug dar puikių nuotraukų su šių žuvų nuotraukomis pamatysime socialiniuose tinkluose. Na, noris tikėti – ne daug mažiau filmuotų vaizdų, kaip šios žuvys sugrįš į upes atgal. Tai taip pat maloni šių metų tendencija.

Upėtakininkai tai pat šį mėnesį tampa neramūs, lyg vilkai per pilnatį. Ne paslaptis, kad žvaigždžuvės šiuo metu ir nėra baisiai aktyvios ir norint išvysti margą jų šoną, tenka upelio krantu nupėdinti ne vieną kilometrą. Bet pamatyti gražūs vaizdai, o svarbiausia – nenutryptos upelių pakrantės ir buvimo vienumoje su gamta jausmas atperka šias pastangas su kaupu.

Puikus tas vasaris! Ir visai jis ne pūgžlių ar pūgų, o gerų emocijų ir geros naujo sezono pradžios mėnuo! To jums ir galiu palinkėti.

Na, o gale, kaip įprasta, pažintinė informacija pradedantiesiems:

Žuvų kibimo lentelė. Vasaris