1. Tinkama vieta ir reikiamas laikas
Pasak Audriaus, ne būtinai giliausia ežero duobė reiškia puikią vietą seliavų žūklei: „Ne visuose giliausiuose seliavinių ežerų vietose šių žuvų būna gausu ar jų iš vis būna. Kartais galima „užsirauti“ ant pakankamai gilių 15 – 18 metrų siekiančių karšinių duobių. Paprastai seliavos laikosi 28 metrų gyliuose esančiose duobėse, bet nebūtinai jos turi plaukioti dugne. Dažnai šios žuvys pakyla ir į aukštesnius vandens sluoksnius. Taip pat seliavos aktyvaus maitinimosi laikas būna labai įvairus. Tai priklauso nuo konkretaus vandens telkinio. Todėl dažnai seliavą sonaro ekrane matyti galėsite, bet ji jums nekibs iki konkrečios valandos X“.
2. Be sonaro – nė iš vietos
Audrius Zurlys teigia, kad be sonaro faktiškai neverta vykti į seliavų žūklę: „Povandeninis sonaras – būtinas atributas šių žuvų žūklėje. Jūs visada turite stebėti, kokiame gylyje plauko seliavų būriai, kaip jie juda. Be šios informacijos tikėtis sėkmingos šių žuvų žūklės, bus sunku“.
3. Delikatūs įrankiai
Ne vienerius metus seliavas meškeriojantis Audrius teigia, kad tokio tipo poledinė žūklė yra viena iš subtiliausių: „Reikia naudoti tikrai pakankamai delikačius įrankius. Patogiausiai tokiai žūklei būtų lanksčios, apie 60 cm siekiančios meškerėlės su neinercinėmis ritelėmis ir jautriu sargeliu.
Valai taip pat ploni: pagrindiniam valui naudoju 0,12 mm, pavadėliams –
0,10 mm skersmens gysleles. Be to, valas turėtų būti pakankamais kietas, netamprus, nes masalui esant dideliame gylyje, mums reikia sėkmingai pakirsti žuvį. Kabliukai taip pat miniatiūriniai, 18 – 22 nr., pagaminti iš plonos vielos ir kuo lengvesni“.
4. Subtili sistemėlė
Audrius sako, kad gerai surišta sistemėlė turi didžiulę įtaką sėkmingai seliavų žūklei: „Po daugelio eksperimentų aš kol kas „apsistojau“ ties tokia sistemėle. Prie 2 – 2,5 metrų ilgio valo atkarpos viršuje rišu suktuką. Tada, atidėjus 30 cm, rišu pirmą, 2 – 2,5 centimetrų ilgio pavadėlį.
Jis turi sudaryti kiek galima statesnį, t.y., 90 laipsnių kampą su pagrindiniu valu. Dėl to ir kabliukai turi būti kiek galima lengvesni. Tai svarbu dėl to, kad pačiupusi masalą seliava nejaustų jokių „netikrumų“: masalą įsiurbė – sargelis linktelėjo – ir kertate. Taip 20 – 25 cm atstumu išdėstau likusius 6 kabliukus, o gale rišu 3 – 4 g. svarelį.
5. Paslaptingasis masalas – „džokeris“
„Džokeriu“ anglai vadina labai smulkias uodo trūklio lervas. Pasak Audriaus, tai yra pats geriausias masalas seliavų žūklei: „O dar geriau, kad iš „džokerio“ liktų tik pati skūrelė. Va tokią permatomą „išnarą“ puikiai griebia seliavos. Gal „skūrelė“, joms primena pagrindinį maistą – planktoną. Galima masalui naudoti ir mažą musės lervą – „pinką“ , bet ir jos dažnai tenka kabinti tik pusę“.
Dėkojame Audriui už patarimus, o žvejams linkime būtinai išbandyti seliavų meškeriojimą ant ledo!
