Žuvų gaudymą plūdine meškere užfiksavo senovės egiptiečiai piešiniuose dar 2000 metų pr. Kr. Šį žūklavimo būdą nuo seniausių laikų žinojo kinai. Tad plūdinė meškerė, ko gero, yra pats seniausias iš visų mums žinomų mėgėjiškos žūklės įrankių. Ir šiais laikais plūdinės meškerės gerbėjų yra daugiausiai. Su ja savo kelią pradeda dauguma žvejų. Pradedančiajam meškeriotojui gali pasirodyti, kad tai – pats nesudėtingiausias ir lengviausias žuvavimas. Iš tikrųjų, kas galėtų būti paprasčiau: kotas, valas, plūdė, kablys. Lieka prisikasti sliekų – ir į žūklę.

Pasistengsiu jums įrodyti, kad toks požiūris į plūdinę meškerę yra labai klaidingas. Kad žūklė būtų sėkminga ir teiktų žvejui malonumą, būtina laikytis daugybės jai keliamų reikalavimų. Gerais įrankiais dar reikia tiksliai išmokti naudotis, turėti supratimą apie gaudymo techniką ir taktiką. Toliau – masalai ir žuvų šėrimas. Su žuvų šėrimu, masalais ir pašarų paruošimu ir siejasi tos didžiosios žūklės paslaptys, apie kurias visi esame tiek daug girdėję.

Kokius įrankius rinktis

Jai įsigyti įrankius dabar nesunku, išmokti jais naudotis galima iš labiau patyrusių žvejų, bet apie pašarų sudėtį ir jų paruošimo būdus daugelis žvejų kalba nenoriai. Kai visos kitos sąlygos maždaug vienodos, žūklės sėkmę lemia geri pašarai ir tinkamas jų naudojimas.

Net iš senų žvejų (senas žvejys nebūtinai yra geras žvejys) kartais tenka girdėti, kad gaudant žuvų galima ir nešerti. Žinoma, galima, tačiau tokiam žvejui lengva įrodyti praktiškai, kad jis labai klysta.

Apie šiuos dalykus išsamiau kalbėsime vėliau. O dabar pradėsime nuo meškerykočio. Jį renkantis, mus pirmiausia turi dominti ilgis, svoris ir lankstumas. Bendras koto svoris, savaime aišku, turėtų būti kuo mažesnis, o pagal lankstumą kotai skirstomi į kietus, vidutinio kietumo ir minkštus. Nesirinkite tokių kotų, kurie pradeda linkti nuo vidurio arba net nuo storosios koto dalies: visada pavėluosite laiku pakirsti žuvį.

Meškerykočiai, kuriuos naudoja sportininkai, dažniausiai gaminami iš anglies pluošto, jie kur kas lengvesni, bet ir brangesni. Jų ilgis svyruoja nuo 1,5 iki 10 – 12 metrų, bet būna ir dar ilgesnių. Čia kalbu apie meškerykočius, skirtus gaudyti be ričių. Jei teko stebėti žūklės varžybas, turbūt matėt, kad varžybų dalyviai meškerių su tokiais įvairaus ilgio kotais turi nuo kelių iki keliolikos.

Kyla klausimas, ar ne paprasčiau būtų vietoj jų visų naudotis viena meškere su rite ir mėtyti ja masalą arčiau arba toliau? Pirmiausia, nėra meškerės, kuri tiktų visiems atvejams, o žvejojant su tokiu meškerykočiu, kai valas nėra ilgesnis už kotą, galima labai tiksliai užmesti masalą, atlikti manevrus, siekiant padidinti žuvies aktyvumą, be to, trumpą valą mažiau veikia vėjas, o svarbiausia, – labai pagerėja pakirtimo procentas.

Galima drąsiai teigti, kad meškerė be ritės yra ne atsilikimas, kaip mano kai kas, o žūklės meistrų įrankis ir gaudymo plūdine meškere pagrindas, todėl jai skirsime daugiau dėmesio.

Konkrečių firmų gaminamų meškerykočių nevardysiu. Renkantis jį, svarbu laikytis tik minėtų reikalavimų. Sportininkai dažniausiai naudojasi lengvais kietesniais kotais, kurie turi pakankamai lanksčią viršutinę dalį. Prie kotų su kieta viršūne tvirtinami amortizatoriai. Jie skirstomi į uždarus, kai įtaisas būna koto viduje, ir atvirus.

Amortizatorius leidžia naudoti ploną valą ir pavadėlį, o tai, kaip toliau matysime, turi didelę reikšmę. Prie vidutinio kietumo ir minkštų kotų valas tvirtinamas specialiu segtuku, pagamintu iš 0,3 mm vielos.

Prisegus valą, ant koto plongalio dar patartina užverti gumos ar plastikinį vamzdelį, kad mažiau painiotųsi valas. Valui pritvirtinti ir pakeisti prie segtuko ar amortizatoriaus prireiks tik keleto sekundžių.

Jei norite ilgaamžių meškerių, turite jas prižiūrėti

Nuo tinkamos teleskopinio meškerykočio priežiūros priklausys jo ilgaamžiškumas. Rimtas žvejys niekada nepadės meškerės koto ant smėlio, žemės ar, atrodytų, visai švarios žolės. Tam naudojami specialūs stovai. Nors ir saugomas, meškerykotis žvejojant apsineša į vandenį mėtomais pašarais ar vėjo pustomomis smiltelėmis, kurios ir yra pavojingiausios.

Po kiekvienos žūklės pirmiausia reikia meškerykotį ne išardyti, o nušluostyti drėgnu skuduru arba rankšluosčiu, pradedant nuo storojo galo, arba dar geriau išardytą išplauti ir namuose gerai išdžiovinti. Ankstesnėje žūklėje blogai nuvalytas kotas per sandūras išbrinks ir jo neišardysite. Tai gana dažnas reiškinys, ypač kai meškerykočiai geros kokybės. Tokiu atveju negalima jų stuksenti į žemę ar sukti per jėgą. Reikia, kad meškerė išdžiūtų. Kartais galima atsargiai pašildyti.

Sudėti kotą visada pradedam nuo storojo galo, o ruošdami žūklei – nuo plongalio. Jokiu būdu teleskopinio koto negalima išskleisti vienu rankos mostu. Ant koto dalies, kurią laikote rankoje, reikia užmauti guminį žiedelį, jis reikalingas kabliukui įtvirtinti, kai meškerė bus paruošta žvejojimui, kad jis nesikabintų už pašalinių daiktų.

Į žūklės vietą meškerykočiai vežiojami tam skirtuose standžiuose futliaruose arba iš storos medžiagos pasiūtuose dėkluose.

Valas, svareliai, kabliukas – nuo jų priklausys žūklės sėkmė

Valą rinkitės kuo naujesnį, nes sendamas jis praranda stiprumą. Kai kurios nesolidžios firmos, norėdamos padidinti apyvartą, į gaminamą valą specialiai prideda tokių medžiagų, kurios pagreitina jo senėjimą. Pirmaisiais metais toks valas puikus, o kitais jį jau reikia išmesti. Kartais gudraujama kitaip: valas daromas storesnis negu užrašyta ant ritės, o nepatyręs žvejys pirkdamas tokį valą džiaugiasi, kad būdamas toks plonas jis išlaiko didelį svorį. Tačiau tamsioje, drėgnoje ir vėsioje vietoje arba šaldytuve laikomas kokybiškas valas jums tarnaus net keletą metų.

Sportinėje žūklėje dažniausiai naudojami 0,06 – 0,15 mm skersmens valai. Jų spalva (galbūt išskyrus labai ryškias) didesnės reikšmės žūklės sėkmei neturi.

Bet kuriuo atveju, žinoma, tai priklauso nuo žūklės sąlygų, naudojamas kuo plonesnis valas. Pavadėliams reikia pačios geriausios kokybės valo, bet jis imamas šiek tiek plonesnis ir silpnesnis už pagrindinį. Pavadėliai yra ruošiami iš anksto ir laikomi specialiuose dėkluose, kurių gale išpjauti dantukai valo kilpai.

Žūklės sėkmė labai priklauso nuo tinkamo svarelių parinkimo. Dažniausiai yra naudojami 2 – 5 mm skersmens užspaudžiami svareliai „šratukai” ir slankiojamieji svareliai „slyvelės”, kurios turi 0,3 – 0,7 mm skersmens skylutę ir gali sverti nuo pusės iki keliolikos gramų. „Šratukai” daromi iš kuo minkštesnio švino, kad užspaudžiant nesideformuotų valas, o „slyvelėms” geriau tinka kietesnis švinas, kad neužsikimštų svarelių skylutės.

Užspaudžiant svarelį ant valo, patartina greta padėti dar vieną tokio pat skersmens valo atkarpėlę, kurią paskui reikia ištraukti. Perstumiant svarelį aukštyn arba žemyn, valas bus mažiau pažeidžiamas.

Kabliukas privalo būti idealiai aštrus, pakankamai ir tinkamai užgrūdintas. Geriausių firmų kabliukai tokie ir yra.

Vieni kabliukai skirti gaudyti plūdine meškere, kiti – museline ir pan. Plūdinei meškerei sportininkai renkasi tiesaus užlenkimo kabliukas su ilgesniais koteliais (du ar net daugiau kartų ilgesniais už kabliuko plotį). Tiesus kabliuko užlenkimas leidžia žvejui labai greitai, beveik nežiūrint pataisyti arba pakeisti masalą, o ilgesnis kotelis pagerina pakirtimą. Kabliuko kilputę patartina pakaitinti ir pasukti 90° kampu nuo įprastos padėties. Taip lengviau paimti.

Atšipusį kabliuką galima pagaląsti su deimantine dilde arba kuriam laikui panardinus į „karališką degtinę” (azoto ir sieros rūgšties mišinys). Rūgštyje kabliukai dar ir suplonėja. Aišku, varžybų metu jų niekas negalanda: jie tiesiog pakeičiami kartu su pavadėliais. Dabar yra kabliukų, nudažytų įvairiomis spalvomis, bet dažai nepatvarūs ir greitai nutrupa. Atskirais atvejais, kai žuvys kimba vangiai, kabliuko ir masalo spalva gali turėti įtakos žūklės rezultatams, bet jos reikšmės nereikėtų pervertinti. Žvejų nuomonės dėl šių dalykų taip pat skiriasi.

Kad kabliukai būtų aštrūs, reikia juos laikyti susegus į poroloną atskiroje dėžutėje. Kabliukai, laikomi drėgnoje vietoje ir ypač suvynioti į popierių, greitai rūdija ir žūklei nebetinka.

Plūdę galite pasigaminti patys

Labai svarbi meškerės dalis yra plūdė. Ji turi būti kiek galima mažesnė, bet išlaikyti kuo didesnį svorį. Dažniausiai plūdės daromos iš lengvųjų balzos medžio rūšių arba iš putplasčio.

Kai kurie žvejai labai lengvas plūdes gaminasi iš varnalėšos minkštimo. Ši medžiaga yra pati lengviausia ir tinkamiausia plūdėms daryti iš visų man žinomų. Tokiomis plūdėmis gaudo ir daugelis sportininkų. Jeigu mėgstate meistrauti, pamėginkite pasidaryti ją patys, nes plūdžių iš varnalėšos pardavinėjant matyti neteko.

Geriausiai rudenį arba žiemą susiraskite varnalėšos stiebą, supjaustykite jį norimo ilgio strypeliais ir išdžiovinkite kambario temperatūroje. Naudotis šildymo prietaisais nepatarčiau, nes stiebo viduje esantis minkštimas gali sutrūkinėti. Išdžiovintus strypelius apdrožkite peiliu, kad liktų tik minkštoji dalis. Ją pradurkite 0,7 – 1 mm storio adata arba yla. Ištraukę ylą į skylutę įstatykite atitinkamo skersmens apdailintą bambuko strypelį, jį galite išsidrožti iš seno bambukinio meškerykočio storgalio. Geriausiai tinka bambuko paviršiaus dalis, nes ji yra stipriausia. Strypelis turi laikytis pakankamai tvirtai.

Aštriu peiliu išrėžkite apytikrius plūdės kontūrus. Po to juos nudailinsite stambesniu, o vėliau smulkesniu švitriniu popieriumi. 0,5 – 1 cm atstumu nuo viršutinės plūdinės korpuso dalies, pradūrę plona adata dvi skylutes, į ją įstatykite ir priklijuokite 0,3 mm skersmens varinės vielos kilputę, kurios galus galima užlenkti kitoje pusėje. Tai bus viršutinis plūdės tvirtinimo taškas.

Vėliau, jau sureguliavus plūdę vandenyje, kilputė būtinai turės būti po vandeniu. Virš vandens esanti 3 – 6 mm ilgio plūdės korpuso dalis su bambuko strypeliu vadinama antena, o 2 – 10 cm (kartais ir ilgesnė) apatinė – kiliu. Kilis turi būti nusmailintas lyg yla, kad vėliau (po nudažymo) būtų patogiau prie plūdės tvirtinti valą vielos izoliacijos gabaliuku (kembriku), kuris neleis plūdei slankioti valu gaudant.

Plūdę su įklijuota kilpute reikia 2 – 3 sluoksniais padengti epoksidinių klijų ir acetono arba bet kurių nitroklijų (BF, Fénix) ir acetono skiediniu, kadangi vieni dažai, ypač acetoniniai, neapsaugo plūdės nuo vandens. Pakliuvus vandeniui, ji kaip mat išsipučia ir supleišėja. Dabar beliko plūdę nudažyti. Tinka visos tamsios spalvos. Plūdės antena paprastai dažoma baltai, kad gerai būtų matoma tamsiu paros laiku ir augmenijos fone, arba raudonai, oranžiniai ir net juodai: šios spalvos geriau matomos saulėtą dieną.

Dabar pamėginsime iš dalių surinkti visą meškerę. Plūdines meškeres sąlyginai galima skirstyti į dvi rūšis: su lengva ¡ranga, kai plūdė išlaiko iki 1 – 5 gramų svorį, ir sunkesnes, kai plūdė išlaiko didesnį svorį ir dažniausiai naudojami slankiojamieji svareliai. Lengvesnių meškerių kotai būna iki 4,5 – 5 metrų, o sunkesnių – ilgesni. Tačiau šis skirstymas nėra labai griežtas.

Prie koto tvirtinama įrangos dalis daroma iš 0,2 – 0,3 mm storio valo. Jos ilgis gali svyruoti 20 – 50 cm, tai lyg koto tęsinys, neleidžiantis valui painiotis apie meškerės plongalį, kas ypač aktuali gaudant darganotu oru arba per lietų.

Toliau rišamas pagrindinis valas, kuris turi būti be jokių mazgų, kad plūdę be kliūčių galėtume patraukti aukštyn ai žemyn per visą jo ilgį. Kuo plonesni valą rinktis reikia jau vien dėl to, kad, pučiant stipriam vėjui, storas valas atliks burės vaidmenį, ir plūdę bus sunku kontroliuoti. Plonesnį valą mažiau veikia srovė, jis greičiau skęsta, jau nekalbant, kad plono valo ir žuvys mažiau bijo. Valo gale rišamas suktukas, prie kurio tvirtinamas pavadėlis.

Taip pritvirtintą prie valo pavadėlį galima per kelias sekundes pakeisti, kai jis nutrūksta, kai atšimpa arba nulūžta kabliukas arba kai ant pavadėlių susidaro mazgas. Kaip minėjau, pavadėlis turi būti kiek plonesnis ir silpnesnis už pagrindinį valą. Nutrūkus pavadėliui, likusi įrangos dalis lieka sveika. Jokių svarelių ant pavadėlio nededama.

Montuojant meškerę, šratukai tvirtinami po vieną arba grupėmis vienodais ar skirtingais tarpais vienas nuo kito lik ant pagrindinio valo. Naudojant slankiojamąjį svarelį, ant pagrindinio valo užmaunama „slyvelė”, o virš valo kilputės užspaudžiamas 2 – 3 mm skersmens šratukas. Kad svareliai nesidaužytų vienas į kitą ir nesideformuotų, tarp jų reikia užverti 1 – 2 mm ilgio ir tokio pat skersmens vielos izoliacijos gabaliuką (kembriką). Kartais slankiojamieji svareliai naudojami su plastikiniu įdėklu viduje.

Nepatyrę žvejai daro didelę klaidą kabindami ne daug įvairių svarelių, bet vieną didelį svarmenį. Užmetant meškerę, tik sukeliamas nereikalingas triukšmas, o tokia atsargi žuvis kaip karšis, pajutusi neįprastą svorį, gali išspjauti masalą. Svarelių išdėstymo būdų yra labai įvairių.

Gowild.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Slankiojanti plūdė – slaptas žvejo ginklas rudenį

2018-10-04 18:00 Pasidalijimų 23 Komentarų 1

Naktinio spiningavimo magija

2018-09-21 19:40 Pasidalijimų 34

Ką medžioja plėšrūnai?

2018-09-13 18:00 Pasidalijimų 29 Komentarų 2

Žvejybos būdas, kurio dar neišbandėte – kilstukas

2018-09-08 10:10 Pasidalijimų 13 Komentarų 3