Saulėtas šeštadienio rytas nuo pat pradžių kėlė įtarimų: saulėta, šviesu – tikrai ne pats tinkamiausias oras lydekų žvejybai. Na, bet, kaip sakoma, nebandysi – nepagausi, todėl susikrovęs savo mantą į automobilį nuskubėjau prie ežero.
Ten, kur gilu
Albinas jau žvejojo. Nedrąsiai nužingsniavęs iki jo (teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad ledas ant Molėtų krašto ežero nebuvo pats storiausias), pasisveikinau ir iškart ėmiau kamantinėti, kaip meškeriotojas pradėjo žvejoti nuo ledo „Rattlin“ tipo vobleriais: „Tai, galima sakyti, įvyko atsitiktinai. Tada aš dar labai mėgau gaudyti „vėliavėlėmis“, o mano bičiulis pabandė suvilioti lydeką, užsikabinęs ant valo „Rattlin'ą“. Ir ką jūs galvojat – jam pavyko! Nuo to laiko aš jais „patikėjau“ ir gaudau „Rattlin'ais“ žiemą jau gerus penkis metus“.
Paklaustas, kodėl nežvejoja lydekų, kaip įprasta, prie pakrančių, atsakė: „Na, sugauti „padoresnę“ lydeką prie krantų, ypač seliavinio tipo ežere, vargu ar pavyks. Todėl, tikėdamasis trofėjinio egzemplioriaus, visada pradedu žvejybą gyliuose. Ir tik vakarop, paskutinės žvejiškos vilties vedamas, patikrinu švendrynų pakraščius“.
„Vyriški“ įrankiai
Vos tik pradėjus kalbinti Albiną, iš karto krito į akis jo gan grubūs, kaip žiemos metui, įrankiai: tvirti, vos ne kuolus primenantys žieminiai spiningėliai, stori pinti valai ir beveik milimetro skersmens fluorokarboniniai pavadėliai. Sakytum, kažkoks žieminis „džerkavimas“. Bet, pasak Albino Daubaro, žvejoti delikačiau nelabai išeina:„ Visų pirma, mano naudojamų masalų svoriai yra gan nemaži. Antra, visada turi jausti „kietą“ kontaktą su masalu, net žvejodamas 12 ar daugiau metrų gylyje, be to, užkibusi stambi lydeka yra tikrai nemenkas priešininkas, todėl pasitikėti savo įrankiais reikia. O ir grubesnis, kad ir 0,22 mm skersmens, pintas valas daug geriau „atlaiko“ šaltį ir apledėjimą, nei plonesnis“.
Taip pat pastebėjau, kad spiningautojas naudoja Kanados žvejų gaudymui nuo ledo itin mėgstamas multiplikatorines rites: „Taip, žvejojant gyliuose jos yra gan patogios, be to, neinertinių ričių valo vediklio velenėliai, esant didesniam minusui, kartais prišąla, o „multikai“ jų paprasčiausiai neturi“.
Masalai ir jų spalvos
Be įprastų „Rattlin“ tipo voblerių, Albinas naudoja ir naujoviškus, savotiškus sparnelius turinčius, masalus: „Taip, „sparnuotieji“ vobleriai „žaidžia“ daug platesne amplitude, todėl galima patikrinti didesnį žūklės plotą.“
Masalų spalvas spiningautojas renkasi gan ryškias: „Dažniausiai naudoju „taigerius“ ar „raudongalvius“. Manau, tokių atspalvių masalus lydekos iš toliau pastebi, nors kartais nevengiu ir natūralesnių spalvų.“
Taktika it technika
Paklaustas, kiek laiko praleidžia prie vienos eketės, Albinas atsakė: „Jeigu sonaro ekrane matau žuvyčių būrį, tai „pažaidžiu“ ilgiau. Kartais iš karto mailiaus nebūna, bet po kiek laiko atplaukia. Taip dažnai būna su seliavų ar stintų būreliais. O tai reiškia, kad lydeka gali atplaukti paskui. Trumpai tariant, aš atidžiai seku sonaro rodmenis“.
Toliau pradėjome kalbėti apie žvejybos techniką. Ją Albinas Daubaras aiškiai išdėstė šiame trumpame filmuke:
Na, ir galų gale, po visos dienos ir tikrai aktyvios mūsų su Albinu žūklės, galime reziumuoti, kad ji baigėsi nerezultatyviai. Matyt, tikrai oras buvo „nelydekinis“. Bet jūs būtinai išbandykite „Rattlin“ tipo masalus ir manau tikrai sugausite savo svajonių lydeką!
