Turbūt ne vienas meškeriotojas yra susidūręs su situacija, kai ankstyvą vasaros rytą vandens paviršius tiesiog verda nuo žuvų pasirodymų, tačiau kibimo kaip nėra, tai nėra. Pasirodo, tokia žuvų elgsena yra nesunkiai paaiškinama.
Vandens telkiniuose, ypač gausiai apžėlusiuose vandenžolėmis, vasarą susidaro deguonies pagausėjimo ir sumažėjimo vandenyje ciklai. Kuo dienos karštesnės ir saulėtesnės, tuo tie ciklai ryškesni, todėl jie gali smarkiai paveikti žuvų gyvenimą.
Dieną, ryškiai šviečiant saulei, vandens augalija vykdo fotosintezę, kurios metu išsiskiria šalutinis priduktas – deguonis. Per dieną deguonies koncentracija vandenyje sparčiai auga, sąlygos žuvims darosi komfortiškesnės.
Tačiau naktį prasideda atvirkštinis procesas. Fotosintezė sustoja, o vanduo pradeda deguonį atidavinėti į aplinką. Taigi, karštuoju metų laiku deguonies koncentracija vandenyje būna didžiausia vakare ir mažiausia – ryte. Tai nereiškia, kad paryčiais žuvys ima dusti, bet tie deguonies skirtumai gali būti tokei ryškūs, jog žvynuotosios keičia ir savo gyvenimo ritmą. Būtent vandens paviršiuje rytais deguonies būna daugiausia, todėl paryčiais ir galime matyti vandens paviršiuje plaukiojančius karšius, karpius, karosus, o kartais – net lynus.
Ką tuomet daryti meškeriotojui? O gi gerai išsimiegoti ir žūklei skirti ne ryto, o vakaro valandas.
O kai orai atvės, kai saulę ims dengti debesys, deguonies skirtumai keičiantis paros metui nebebus tokie ryškūs, tad žuvys vėl ims kibti ne tik vakare, bet ir ryte ar net ir viduryje dienos.
