Gaudymas avižėle – vienas sėkmingiausių žieminės žūklės būdų, tačiau turi vieną didelį trūkumą (lyginant su blizgiavimu ar gaudymu „velniais“) – esi priverstas gaudyti visą žuvį, kuri tik yra po ekete. Nepriklausomai nuo jos dydžio.

Koks žvejys sportininkas per varžybas tai gal ir krykštautų iš džiaugsmo, traukdamas iš eketės ir guldydamas ant ledo vieną po kito „cigaretinius“ ešeriukus. Taškai yra taškai ir nesvarbu, kaip juos surinksi. Bet kai žvejoji savo malonumui ir ieškai į kupras susimetusių dryžuočių, tai be perstojo kibdami mažieji gali visai išvaryti iš proto.

Norint nuo jų atsiginti, dažniausia tenka mesti eketę ir ieškoti didesnių. Tačiau būna dienų, kada ir tai nepadeda: mažųjų dryžuočių ordos, rodos, tik ir laukia tavo avižėlės su trūkliais. Kad ir kur ją begramzdintum. O dar jeigu jiems į pagalbą suskuba pūgžliai, piršto dydžio kuojytės, peršviečiami plakiokai arba, neduok Dieve, tikra kai kurių vandenų rykštė – dyglės? Tada jau tenka nešti kudašių į kitą vandens telkinį, kur bent jau nekimba ar pauzės tarp kibimų būna mažesnės.

Būtum blizgiautojas, dėtum didesnį masalą ir vargo nematytum. Jeigu jau kibtų – tai didesnė žuvis. Tačiau avižėlės kabliukas paprastai yra nedidelis, ant jo kadaruoja gyvas masalą ir toks derinys nori nenori masina smulkmę.

Dauguma mano, kad ten, kur kimba smulkmė, didelės žuvies nebūna. Nelabai norėčiau su tuo sutikti. Daugeliu atveju didesnės žuvies telkinyje yra, bet smulkmės visada būna daugiau ir ji yra greitesnė. Ką tokiu daryti?

Pamenu, patekau į panašią situaciją vieną žiemą Prūto ežere (Ignalinos raj.). Šis pasienyje su Baltarusija esantis ežeras tikrai yra puikus, bent jau tuomet buvo nenugaudytas, garsėjo savo karšiais, fantastinio dydžio kuojomis ir puskilograminiais ešeriais. Tačiau tądien... visi keturi, užlipę ant jo keikėmės, kaip tikri proletarai: kad ir kur gręžtum eketę – pusmetrio ar dešimties metrų gylyje; kad ir kokią avižėlę rištum – visur masalui net nusileisti neleisdavo alkani kaip piranijos gal penkiasdešimties gramų svorio ešeriokai.

Pora kolegų, valandą pasikankinę su avižėlėmis, perėjo prie velniavimo ir greta kalno mažių pagavo ir keletą padorių dryžuočių. O aš ir kitas kompanionas, turėję avižėlines meškeres, ir toliau kariavome su mažaisiais neūžaugomis. Pikčiausia, kad echoloto ekrane puikiai matėsi, kad ties surastu povandeniniu kalnu, 6 – 7 metrų gylyje laikas nuo laiko kursuoja kažkokios didesnės žuvys. Tačiau vos tik įleidus masalą, sargelis kaip mat kratydavosi nuo smulkmės kibimų.

Pradėjus vakaroti mano kantrybė galutinai baigėsi. Atsiverčiau savo avižėlių atsargas ir karštligiškai pradėjau ieškoti, ką čia tokio pasiūlius. Akys užkliuvo už mažą galvakablį primenančios kelių gramų svorio volframinės avižos, kurią kažkada buvau įsigijęs gaudymui Dusios ežero gyliuose. Prarasti jau nebuvo ką, tad užsirišau ją. Pats kiečiausias turimas sargelis nuo jos svorio linko lyg guminė žarnelė nuo girnapusės. Bet, tiesą pasakius, skirtumo jau man nebuvo.

Vietoj trūklių užvėriau ant jos storo kablio dvi pagauto ešerioko akis. Piktdžiugiškai burbėjau, kad dabar tegul mažieji pabando tokį masalą įryt – turbūt pasprings. Mažieji nenuoramos, mano nuostabai, ir toliau aršiai smūgiavo gigantišką masalą, tik negalėjo jo apžioti. Gal po minutės pajutau rimtesnį smūgį, kad net prasisuko ritės stabdžiai. Skambant 0,1 mm storio gyslelei prie eketės atsivedžiau solidų, maždaug 400 gramų ešerį. Po poros minučių, jau kitoje eketėje, sulaukiau kito, dar didesnio ešerio kibimo. Iš viso tądien per likusią iki sutemų valandą šiuo masalu sugavau 8 stambius ešerius. Ir nušluosčiau nosis visiems savo bičiuliams.

Panašiu būdu esu atsigynęs nuo smulkmės ir kituose vandens telkiniuose. Šis būdas tikrai veiksmingas, tačiau, mano akimis, nemažą trūkumą – reikia masalui paaukoti kelis smulkius ešeriukus. Ir dar itin žiauriu būdu – išlupant jiems akis. Vaizdas būna tikrai ne pats gražiausias.

Todėl vėliau atradau dar paprastesnį būdą – dėti didesnę avižą ir nedėti jokio gyvo masalo, o tik spalvotą kembriko gabalėlį arba išvis nieko. Smulkmė tokį masalą ne taip atakuoja, o aktyvus didesnis ešerys, ypač būdamas greta amžinai alkanų savo „giminaičių“, neturi kada ilgai galvoti ir žiebia per jį per daug nesidairydamas.

Jeigu smulkūs ešeriukai kada užknis juodai – pabandykite!

Kablys.lt

Kaip traukti žuvį, kad ji nenutrūktų?

2019-05-19 16:35 Pasidalijimų 30

Ką reikia žinoti apie naktinę žūklę dugnine

2019-05-16 19:10 Pasidalijimų 385 Komentarų 10

Klausimas ichtiologui: kaip ichtiologai žvejoja upėtakius?

2019-05-10 08:30 Pasidalijimų 15 Komentarų 11

Spąstai karšiams

2019-05-06 13:48 Pasidalijimų 389

Lydekos plūdine, su negyva žuvele

2019-04-27 09:21 Pasidalijimų 82 Komentarų 7

Žūklė feeder'iu kitaip

2019-04-26 10:40 Pasidalijimų 421

Karpiai „METHOD‘u“ lediniame vandenyje

2019-04-17 08:50 Pasidalijimų 299