Žūklės sėkmė priklauso nuo to, kokiu tempu ir kokiame gylyje traukiamas masalas. Patartina vartiklę vesti palei dugną, jei gylis viršija 2 m. Geriausia lydekos, ieškančios grobio, maskuotė – margas dugno fonas, su kuriuo susilieja kareivišką uniformą primenantis lydekos apdaras. Šios plėšrūnės retai kursuoja vandens paviršiuje. Tad blizgė vedama pagal dugną, kad atsidurtų arčiausiai lydekos slėptuvių.
Svarbu išlaikyti tinkamą vartiklės traukimo tempą, kad masalas efektingai žaistų, o ne šliaužtų kabinėdamasis už dugno. Didelius, maždaug vienodo gylio plotus, kurių dugnas užklotas žolių kilimu, spiningininkai vadina povandeninėmis pievomis. Jose ganosi daug žuvų, o paskui jas čia atplaukia lydekos. Tokiose žūklavietėse labai praverčia uodeguotos vartiklės – blizgės ir guminuko derinys.
Tokie masalai ne traukiami tolygiai, o šokdinami: vartiklė, greičiau pasukus ritės rankenėlę ir kilstelėjus spiningo viršūnę, atplėšiama nuo dugno 1 – 1,5 m, o paskui masalui leidžiama laisvai grimzti. Vartiklė neria gilyn vartydamasi, o iš paskos plaukia efektingai vibruojantis guminukas. Paskui 10 – 15 sek. masalas traukiamas taip, kad plauktų horizontaliai, ir vėl šokdinamas. Gaudant šiuo metodu, pusė lydekų užkimba, kai masalas laisvai grimzta.
Nors sezono pradžioje vandens augalai nebūna stipriai suvešėję, tačiau, žvejojant sekliose vietose, palei meldus, kur po vandeniu styro daug pernykščių stiebų, praverčia vadinamosios žolinės blizgės su paslėptais kabliukų geluonimis. Tokiais masalais, kurie neužsikabina už kliuvinių, lydekas galima išvilioti iš švendrų guotų, lelijų lapais nuklotų plotų.
Sukrės, kurias spiningininkai naudoja gal net pernelyg dažnai, yra pats tinkamiausias spiningo masalas žvejoti nepažįstamame ežere. Sukrės ne tik sukuria sprunkančio masalo iliuziją, bet ir skleidžia virpesius, gerai lydekų jaučiamus šonine linija, tad plėšrūnė, net ir nematydama masalo, sunerimsta ir rengiasi atakai. Antra, dėl tokių savybių sukrės privilioja lydekas iš daug didesnio ploto, nes ne visada būtina, kad gerai girdimas masalas praplauktų pro pat lydekos slėptuvę.
Trečia, sukres galima traukti daug lėčiau nei vartikles, ir atakuojantis plėšrūnas visada įstengia pasivyti masalą. Sezono pradžioje lydekoms gaudyti naudojamos ne mažesnės kaip Nr. 3 sukrės. Tokio dydžio sukrės – savotiškas žūklės standartas. Kai vanduo drumstas ar žvejojama didesniame nei 1,5 m. gylyje, tikslinga naudoti Nr. 4 ir Nr. 5 dydžio sukres. Beje, didesniais masalais sugaunama stambesnių lydekų.
Vieni autoritetai tvirtina, kad sukrės geriausia vesti palei dugną, kur daugiausia lydekų buveinių. Šios taisyklės geriausia paisyti tada, kai žvejojama didelėje gelmėje. Sukrė – ne vartiklė ir ne guminukas, kuriuos atakuoti lydeką paskatina masalo vaizdas. Sukrės ne tik lydekas, bet ir kitas plėšriąsias žuvis suerzina. Masalo virpesiai kartais taip suerzina lydeką, kad ji kaip užhipnotizuota beatodairiškai vejasi sukrę ligi valties arba iki kranto.
Dringio ežere pasitaikė atvejis, kai lydeka atsivijo „Aglia” Nr. 4, bet nespėjo jos pačiupti. Tada ji įsitaisė po valtimi ir tykojo grobio toliau. Šešis kartus iš po valties ji puolė atplaukiančią sukrę, bet vis nesėkmingai, kol septintąjį kartą kabliukas iš išorės įsmigo lydekai į žiauną. Tad sukre galima žvejoti įvairiuose vandens sluoksniuose, o nepažįstamoje žūklavietėje tai labai pravartu — mažesnė tikimybė, kad masalas užsikabins už kerplėšos.
Minkštųjų spiningo masalų šalininkai, žinoma, tvirtina, kad guminukai – masalas Nr. 1. Bet guminukų griebiamasi sezono pradžioje tada, kai kiti masalai pasirodo neefektyvūs. Pirmiausia guminukai su paslėptais kabliukų geluonimis puikiai tinka žvejoti sudėtingose žūklavietėse, kur dugnas nusėtas kerplėšomis ir šiekštais. Čia jie nepakeičiami. Tradicinei žūklei šiais masalais parenkami erdvūs ežero plotai, kur dugnas atviras, nors jo reljefas gali būti labai raižytas.
Žvejojant tokiose vietose minkštieji spiningo masalai turi daug privalumų. Pats svarbiausias – guminuką, kuris labai greitai nugrimzta į reikiamą gylį, galima pasiųsti į visus dugno plyšius ir duburius, kur slėptuves užima stambesnės lydekos arba būriuojasi sterkai. Guminukų sistemėlėmis sėkmingai žvejojami ešeriai. Jų žūklės metas – saulės laida, nors pasitaiko, kad su nedidelėmis pertraukėlėmis šios žuvys kimba visą dieną.
Ešerių žūklei naudojamos sistemėlės, sudarytos iš kelių guminukų, kurie pavadėliais tvirtinami prie pagrindinio valo. Šis kombinuotas masalas naudojamas žūklei palyginti giliose vietose – per 3,5 m. Seklesnėse žūklavietėse efektyvus masalas – sistemėlė, sudaryta iš guminuko, virš kurio tvirtinamas sukrės lapelis. Sterkai sezono pradžioje žvejojami ankstyvą rytą, vos brėkštant, o žūklei daugiausiai naudojami guminukai „Kanopos”. Prie jų priderinami gana sunkūs (14 – 21 g) galvakabliai, nes sterkų žūklavietėse gylis siekia ne mažiau kaip 4 – 5 m. Sterkai medžioti išplaukia būreliais, o jų mėgstami medžioklės plotai – povandeniniai šlaitai, iš gilių duburių kylantys į seklumas. Pasitaiko, jog sterkai paskui aukšlių ir stintelių būrius atsidangina į seklumas.
Dysnykščio ežere ties dideliu sėkliumi žvejojau ešerius, kurie čia kimba maždaug 1 m gylio plotuose. Ištraukus keletą neblogų ešerių, guminuką griebė daug stambesnė žuvis, tačiau nespėjau jos pakirsti. Du masalo metimai buvo tušti, bet, trečią kartą guminuką traukiant ta pačia trajektorija, smūgis stipriai užlenkė spiningo viršūnėlę. Bet ir vėl žuvies pakirsti nepavyko, nors gerai jaučiau, kaip įnirtingai ji purto masalą.
Toptelėjo mintis panaudoti galvakablį su daug didesniu kabliuku. Netrukus buvau nustebintas, kad užkibo stambokas sterkas. Po jo – dar trys. Sterko žiomenys kaulėti ir į juos sminga tik didelio kalibro kabliukas.
Spiningavimo sezono pradžia kupina pačių netikėčiausių situacijų, tačiau kai pirmasis žuvų kibimo bumas atslūgsta, įsigalioja tam tikrų dėsningumų metas, kurio ypatybes spiningininkui reikia gerai išmanyti, kad žūklė būtų sėkminga.
