Vasarai perkopus į antrą pusę, sušilus vandeniui ir lydekoms bei kitiems tradiciniams plėšrūnams aptingus, pats metas sėsti į valtelę, plaukti ten, kur veši vandenžolės ir smagiai pasportuoti mikromasalais gaudant raudes.

Įrankiai

Tad kokios įrangos prireiks išsiruošus į raudžių žūklę spiningu? Pirmiausia, reikėtų pasiimti itin lengvą, ultralight klasės spiningą, kurio maksimalus išmetimo svoris neviršija 5-7 gramų. Sunkesnių masalų gaudydami raudes tikrai nenaudosime, o mažyčius masaliukus reikiamą atstumą užmesti galingesniu kotu bus sunku, žvejyba virs katorga, o ne malonumu. Savaime aišku, prie spiningo turi būti priderintas ir ritės dydis bei svoris.

Valus taip pat teks naudoti pačius ploniausius, nes kuo storesnis bus valas, tuo arčiau mūsų į vandenį kris masalai. Dalis raudes gaudančių spiningautojų naudoja 0,12-0,16 mm storio paprastus monofilamentinius valus. Jie teigia, kad tokiu valu lengviau atlikti tolimus ir taiklius metimus, o raudės vis tiek neužauga tokios didelės, kad tokius valus nutrauktų.

Kita vertus, ten, kur žvejojamos raudės, dažniausiai veši povandeninės džiunglės, iš kurių išlupti masalą plonu monofilamentiniu valu būna sudėtinga. Aišku, gaudant iš valties, galima nuplaukti ir masalą išvaduoti, bet tokiu atveju išbaidysime žuvis. Tad raudžių žvejyboje galima naudoti ir ploną pintą giją, tačiau tokiu atveju būtina rišti fluorokarbono pavadėlį. Raudės žvejojamos paviršiuje, vanduo jų gyvenamuose ežeruose dažniausiai būna itin skaidrus, tad po vandeniu gerai matomas pintas valas žuvis gali baidyti.

Masalai

Kokios rūšies masalus benaudotumėte raudžių žūklėje, tai turi būti patys mažiausi masaliukai. Vasarą, kai ore ir vandenyje netrūksta įvairių vabzdžių, raudės labai palankiai reaguoja į mažytes 00-1 nr sukriukes. Ypač gerai, jei jų kabliukai papuošti muselėmis. Tuomet besisukantis sukriukės lapelis tik atkreipia žuvų dėmesį, o jų atakos taikiniu tampa muselė.

2-3 cm dydžio vobleriukai taip pat puikus masalas. Mano pastebjimu, raudės palankiau reaguoja į crank tipo agresyvius vobleriukus, tačiau tai tai turi būti paviršiniai masalai. Tie, kurie traukiami praktiškai nepaneria, o vandens paviršiuje paskui save palieka ūselius. Ramiais vasaros vakarais raudės puikiai atakuoja ir mažus poperiukus, kartais net nereikia jų trūkčioti, pakanka tolygiai traukti, kad masalas tiesiog keltų triukšmą vandens paviršiuje.

Jei raudes gaudysite guminukais, geriau rinkitės mažus tvisteriukus, o ne riperius. Beje, raudės dažnai nutraukia tvisteriukų uodegėles, bet tokio masalo neskubėkite keisti. Būna, kad žuvys tokius “sužalotus” guminukus griebia dar geriau. Galbūt masalas be uodegėlės joms primena kokių vabzdžių lervas ar ką nors panašaus.

Kaip ir kur žvejoti

Devyniais atvejais iš dešimties raudžių žvejyba vyks pačiame vandens paviršiuje. Kuo arčiau paviršiaus plauks masalas, tuo bus geriau. Tik apsiniaukusiomis ir labai vėjuotomis dienomis raudės nusileidžia arčiau dugno, bet tuomet jos ir kimba žymiai prasčiau. Geriausias paros laikas – vakaras leidžiantis saulei. Tuomet prie vandens skraido daug vabzdžių, lygus vandens paviršius raudėms leidžia juos pastebėti, tad ir žuvys medžioja aktyviai.

Raudžių karalija – žolynai. Nuo jų šios žuvys niekuomet nenutolsta. Tad jei jūsų tikslas – raudės, iškart plaukite į sekliausią ir žolėmis labiausiai apaugusį ežero galą ir negaiškite laiko žuvų paieškoms kitose vietose.

Raudės baikščios ir atsargios žuvys, tad žūklavietėje elgtis reikia labai tyliai – nedaužyti irklų, netrypčioti į valties dugną. Apskritai tokiai žūklei geriau tiks guminė valtis, nes ji pati tyliausia.

Masalus žvejojant raudes reikia traukti lėtai, taip, kad jie primintų į vandenį įkritusį vabzdį, o ne paniškai sprunkančią žuvelę.