Sekmadienį važiavau į „žvalgybinę misiją“ su keturiais kolegomis, du iš kurių – Ovidijų Uldinską ir Tomą Mykolaitį – žinau kaip puikius blizgiautojus. Šios misijos tikslas buvo įvardintas aiškiai – reikėjo patikrinti vieną slaptą ežeriuką, kuriame, pasak kitų dviejų kolegų, rudenį, dar prieš užšąlant 13 centimetrų voblerius piktai daužė kilograminiai ešeriai. Kad tai ne eilinė legenda, gavau įsitikinti, pažiūrėjęs bendražygių nufilmuotus vaizdus. Iš tiesų, telefono ekranėlyje net du kuproti dryžiuočiai buvo vienu metu pasikabinę ant skirtingų voblerio trišakių ir iš lėto buvo velkami ir įkelti į valtį.

Taigi, intriga buvo nemaža. Tačiau jos rezultatas – ne itin. Nes vietoj kilograminių gražuolių visą laiką gaudėme „standartinius“ sprindžio dydžio ešerėkus. Ir dėl tų pačių reikėjo gerokai pavargti. Ešeriukams kompaniją palaikė viena kita neimamo dydžio lydekaitė ir tik du iš mūsų galėjo pasigirti, kad turėjo kažkokių rimtesnių žuvų – greičiausia tų pačių margašonių – kibimų, kurios atsikabino pusiaukelėje.

Kadras iš ešerių žūklės
Kadras iš ešerių žūklės
© Dalius Rakutis

Dar didesnę kiaulystę iškrėtė ledas. Seklumose, maždaug 2 – 3 metrų gylyje jis patikimai laikė. Tačiau virš gilesnių vietų, nepaistant porą dienų buvusio neblogo šalčio, tebuvo plona jo luoba, padengta gal 10 cm sušalusios sniego „koše“, per kurį grąžtas ėjo lyg per sviestą. Lipti ir rizikuoti maudynėmis ant jo nebuvo jokio noro. Sunku pasakyti, kas tądien pakišo koją, ar tai, kad negalėjome pasiekti geresnių vietų, kur gal būt laikėsi didesni ešeriai, ar tai, jog šios žuvys tą dieną buvo tikrai labai pasyvios ir kiek teko girdėti, visoje Lietuvoje tądien kibo prastai.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tokio prasto kibimo dieną turėjau progą daugiau pabendrauti su kolegomis, pasidalinti patartimi ir pažvejoti greta, kad įsitikintumėme, kieno metodas tokiu atveju efektyviausias. Pasidalinsiu savuoju, kuris tądien padovanojo gal tris dešimtis ešerių ir ešerėkų bei pora lydekaičių ir pretendavo į lyderius.

Taigi, pirmas reiškinys, kurį pastebėjau antrą sezoną žvejodamas su „Deeperiu“ ir turėdamas galimybę stebėti ešerių elgseną po ekete yra skirtingas ešerių aktyvumas ir reakcija į masalą. Jeigu ešerys aktyvus, jis reaguoja į masalą jam dar besileidžiant, kildamas jo pasitikti. Kai žuvis pasyvi, yra kitaip. Reikia gerokai pamojuoti švytuokle, kol sulauki dryžuočių dėmesio ir po ekete susirenka blizgės šokio „gerbėjai“.

Kadras iš ešerių žūklės
Kadras iš ešerių žūklės
© Dalius Rakutis

Kurį laiką švytuoklei, lyg kokiai striptizo šokėjai plaikstantis pro jų nosis vienas kitas atsargiai neišlaiko pabando stuktelti per jos šoną, kartais užgriebdamas apatinį švytuoklės trišakiuką ir ant jo pasimaudamas. Tačiau dažniau per spiningėlį tik pajauti atsargius masalo stumtelėjimus ir tuo viskas baigiasi. Jeigu tęsi tokį pat gaudymą toliau, ešeriams tas pats blizgės šokis pradeda atsibosti. „Žiūrovų“ eilės akivaizdžiai pradeda retėti, kol visai dingsta iš ekrano.

Kadras iš ešerių žūklės
Kadras iš ešerių žūklės
© Dalius Rakutis

Ką gi tokiu atveju daryti? O gi naudoti dvigubą taktiką: su didesne švytuokle juos suburti po eketę ir „užvesti“, o paskui, staiga ištraukus švytuoklę, į tą eketę įleisti mažą vertikalę blizgutę, kurią ešeriai beveik visada kažkodėl atakuoja drąsiau. Labai svarbu šioje vietoje neuždelsti, nes nelabai alkanų ešerių piktumas praeina vos per kelias sekundes. Jeigu, gaudydami švytuokle, pagavome vieną ešerioką, tai staiga pakeitę masalą didesniu pagauname dar vieną ar du. Pasyvūs ešeriai greitai vėl pajunta klastą ir jau nebereaguoja ir į mažą blizgutę. Tačiau kurį laiką dar stovi po ekete.

Ar galima dar kokį vieną iš jų pagauti? Žinoma. Tereikia staigiai į tą pačią eketę nuleisti... mažą avižėlę su trūkliais. Tądien aš „trečiojo ginklo“ aš nenaudojau, nes nebuvau pasiėmęs nei „balalaikos“, nei trūklių. Bet kitais atvejais toks metodas man yra tai suveikę ne kartą ir ne du – padėjo išeiti „iš nulio“ ar būti tarp lyderių kokiose draugiškose varžybose.

Kadras iš ešerių žūklės
Kadras iš ešerių žūklės
© Dalius Rakutis

Įdomu, kad trijų įrankių metodas puikiai pasiteisina ir tada, kai ešeriai gerai kimba. Tada viskas vyksta kiek kitaip. Pradžioje švytuokle greit surenki kelis aktyviausius ešerius. Mažėjant ešerių draugijai po ledu, manau, suveikia gal koks jų pavojaus instinktas ir jie tampa akivaizdžiai atsargesni. Tada jiems pakiši mažą blizgutę ir sugebi dar vieną kitą išprovokuoti atakai. Na, o likusius surenki avižėle arba bent jau tvirtai įsitikini, kad eketės „resursai“ yra galutinai išsemti.

Kadras iš ešerių žūklės
Kadras iš ešerių žūklės
© Dalius Rakutis

Keletą kartų yra pasitaikę, kad gaudydamas blizge vidutiniokus, o didžiausius ešerius pagauni arba maža blizgele, arba avižėle. Nemanau, kad tų didžiųjų toje vietoje nebuvo iškart ir jie tik po to atplaukė. Matyt, didesni ešeriai kartais būna atsargesni ar ne tokie greiti.

Atvirai pasakius, taip gaudyti nėra patogu. Reikia turėti po ranka paruoštas tris skirtingas meškerėles ir jas kaitalioti. Galų gale, daug kam gal ir blizgiautojo ambicijos neleidžia imti į rankas avižėlės ir teptis rankas su visokiais trūkliais ar kitu gyvu masalu. Vis dėl to, jeigu kada tektų papulti į situaciją, kada ešeriai ožiuojasi, o jūs žūt būt norite juos pagauti, naudodami šį metodą tikriausia paminėsit mane geruoju.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kaip sunervinti pasyvų ešerį arba trys įrankiai vienai eketei

2019-01-10 10:08 Pasidalijimų 114 Komentarų 2

Šlakių sezonui prasidėjus: kaip, kuo ir kur?

2019-01-05 10:50 Pasidalijimų 150 Komentarų 1

Ešerius blizgute paprastai: nuo ledo tuščiomis negrįšite

2019-01-04 10:26 Pasidalijimų 67 Komentarų 1