Jei kas nors mano, kad maži vandenys – ne itin svarbus spiningavimo objektas, tas niekada nebandė žvejoti upokšniuose ir upeliuose. Dažniausiai mes juos aplenkiame, žvilgtelėję vos akies krašteliu, o vienintelis atminty likęs regimasis įspūdis – beveik visur vienodas – geltonu smėliu nuklotas dugnas. Upelių gylis tikrai nedidelis – nuo keliolikos centimetrų iki metro, pusantro, tačiau juose verda gyvybė, nes upeliuose gyvena ir puikiai jaučiasi daug žuvų rūšių, kurios įdomios spiningininkui – tai lydekų, ešerių, šapalų, kiršlių, upėtakių, meknių buveinės.
Apsilankymas prie upokšnio nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jam reikia tinkamai pasirengti.
Upokšniai pradeda vilioti tada, kai oras ankstyvą pavasarį dar nenusistovėjęs. Tarpais prapliumpa šlapdribos, pievose žliugsi polaidžio vanduo. Tad spiningininkui prie žūklės įrangos tenka įtraukti ilgaaulius brydbačius, plačiabrylę skrybėlę ir lietpaltį.Visa kita – striukę, kelnes, kojines – galima rinktis pagal nuomonę, bet kiekviena aprangos dalis turi būti apgalvota. Lietpaltis pageidautinas kompaktiškas, kad sulankstytas tilptų į liemenės kišenę ant nugaros, o kepurė – būtinai neperšlampama (net ir tuo atveju, jei striukė su gobtuvu). Brydbačius ne pro šalį rinktis kietais aulais. Vidun nepamirškite įkloti veltinius vidpadžius arba neopreninę kojinę. Pamatysite, pravers, kai reikės keliolika minučių pastovėti įsibridus į ledinį vandenį.
Vizito prie upokšnio darbotvarkė įtempta. Gerų vietų žūklei čia nėra daug, ir jos dažniausiai būna per gerą puskilometrį viena nuo kitos. Tad spiningininkas per dieną sukaria ilgą maršrutą. Atminkite, jog kuprinė už pečių su kiekvienu žingsniu vis labiau pasunkėja. Todėl, norint žvejoti patogiai, geriau jos atsisakyti. Tačiau tada iškyla problema, kaip su savimi pasiimti reikalingus įrankius ir kartu, kur dėti gerą dešimtį skrynelių, piniginių, maišelių ir dėžučių. Pilnomis rankomis nemeškeriosi jau vien todėl, kad bent vieną reikia turėti laisvą – meškerykočiui laikyti.
Buvo laikas, kai dėl tokių dalykų nesusimąstydavome. Senelio švarkas, nudėvėtas iki pamušalo, puikiausiai atstodavo žvejybos drabužį, o žiniasklaida meškeriotojo kitaip kaip su lapine kepure neįsivaizduodavo. Žinoma, ir pati žūklė buvo laikoma kažkuo archajišku, atėjusiu iš amžių glūdumos ir per stebuklą išlikusiu dūmų ir trenksmo epochoje. Kad viskas neatpažįstamai pasikeitė, įsitikinti nesunku. Pamėginkite išdėlioti ant stalo visus įnagius, kuriuos imate į žūklę. Tikrai nustebsite, kiek jų reikia. Peilis, peiliukas, žiodiklis, atkabeklis, replės, galąstuvėlis, nosinė, akiniai nuo saulės, atsarginiai valai, spynelės masalams tvirtinti ir aibė dėžučių ir piniginių su masalais. Patogiausia visus šiuos įnagius sutalpinti specialios žvejo liemenės kišenėse. Šį drabužį reikia rinktis ne pagal fasono madingumą. Pati tinkamiausia medžiaga – medvilnė (joje gali būti įausta 20 proc. dirbtinio pluošto). Liemenė turi būti su pamušalu. Vienasluoksnė išsitampo per pirmą žūklę. Trečia svarbi detalė – pagalvėlė arba antsiuvas iš flanelės toje vietoje, kur liemenė priglunda prie jos savininko sprando. Žvejybos įrankių liemenės kišenėse svoris per kelias žūklės valandas gerokai nuspaudžia pečius, jei į juos rėžiasi tik siūlė. Pageidautina, kad liemenėje būtų įsiūta viena ar dvi neperšlampamos kišenės: a) dokumentams; b) degtukams ir mašinos rakteliams su signalizacijos pulteliu.
