Karpius su šuns sausainukais

Daugelis bent kiek prakutusių muselininkų žino, kad tiek anglai, tiek amerikiečiai, tiek kitų pasaulio šalių žvejai šiltuoju metu gaudyti karpius nuo vandens paviršiaus mėgsta su museline meškere. Karpinės muselės dažnai būna baltos spalvos ir primena batoną ar pyrago gabalėlį.

Tačiau karpiai kartais būna labai įnoringi ir siūlomo dirbtinio masalo nenori. Taigi, jei jūs nesate visiškai angažuotas muselininkas, kodėl neužmovus duonos plutos su minkštimu ant kabliuko ir nešvystelėjus jo storalūpiam karpiui? Tam puikiai tiks 7 – 8 klasės muselinės meškerės su atitinkamu valu. Kaip masalą galite naudoti ir šuns ėdalą.

Prieš tai pamėtę keletą sausučių su laidyne ir įsitikinę, kad karpiai juos rankioja nuo paviršiaus, uždėkite vieną ėdalo sausainuką ant kabliuko. Užmeskite ir laukite, kol karpis griebs „apgaulę“. Kad ėdalo gabaliukas būtų minkštesnis ir užsimautų ant kabliuko, išmirkykite jį arba galite suklijuoti kelis gabaliukus ir su momentiniais klijais, taip priklijuoti juos prie „plauko sistemėlės“. Tokį žūklės būdą itin mėgsta ir legendinis anglų meškeriotojas John Wilson.

Šuns ėdalo gabaliukai suklijuoti ant plauko sistemos

Mikro masalai

Kol dar nebuvo itin plonų, stiprių pintų valų ir delikačių spiningų, vienintelis būdas užmesti beveik nieko nesveriantį mikro masalą buvo muselinė meškerė, turintį sunkų „metantį“ valą. Todėl net ir šiais UL ir XUL spiningų eros laikais, galite būti kiek kitos, pavadinkime, retro krypties atstovas, ir užkabinti mikro sukriukę ar vobleriuką ant muselinės meškerės.

Kad ir kaip kam nors šis poelgis bepasirodytų šventvagiškas, tačiau turint 5 klasės muselinį kotuką, galite drąsiai mėtyti pačius mažiausius voblerius ar sukriukes. Tiesa, geriau, kad jie turėtų vieną vienintelį vienšakį kabliuką ir, pageidautina, be užkarpėlės. Taip jie mažiau painiosis už valo ir mažiau žalos žuvį. Traukite mikro sukriukes ar vobleriukus panašiai kaip strymerius, tik stenkitės išlaikyti valą kiek galima labiau įtemptą.

Su gyvu masalu

Jei jūs galite nusižengti „prisiekusių muselininkų kodeksui“, upėse, kuriose lašišinės žuvys negyvena, galite naudoti karkvabalius, žiogus bei kitus vabzdžius, žvejodami museline meškere. Taip, jie prasčiau laikosi ant kabliuko, užmesti juos reikia delikačiau nei dirbtinę muselę, bet jie turi nenuginčijamą pranašumą – natūralumą. Ir, nors tikram muselininkui šis poelgis gali atrodyti barbariškas, tačiau pirmosios lietuviškos knygos apie meškeriojimą autorius ir muselinės žūklės pradininkas mūsų šalyje, Vytautas Goštautas, tokį žūklės būdą aprašo. Bet jeigu jums vis tiek nekyla rankos tokiu būdu gaudyti upėje šapalus ar strepečius, tai bent pasivaikyti raudžiu, kuojų ar aukšlių ežere, manau, tikrai galite.