Vartiklė – universalus masalas, jomis galima žvejoti tiek užmetant masalą, tiek velkiaujant. Kada tikslinga rinktis vieną ar kitą būdą? Nedidelėje ežero įlankoje arba upėje velkiauti neefektyvu. Nėra, kur įsibėgėti. Antra, koks tikslas irkluojant traukti paskui save masalą, jei į kiekvieną užuolanką, slėpiningą vietelę, kur gali grobio tykoti lydeka ar ešerys, galima tiksliai užmesti masalą.

Velkiauti geriausia tada, kai norima aprėpti didelius plotus, o masalą reikia nugramzdinti giliai. Spiningautojas pasirenka maršrutą per ežerą ar tvenkinį taip, kad valties kursas eitų palei sėklius, povandeninius krantų ir salų šlaitus, giliai po vandeniu glūdinčias išvartas, akmenų sangrūdas ir pan. Pageidautina, kad masalas praplauktų kiek galima arčiau tų išvardytų povandeninių objektų. Velkiaujant blizgę reikia traukti už 30 – 60 metrų nuo valties paskuigalio. Kuo ilgesnė valo atkarpa už borto, tuo giliau plaukia masalas. Todėl atstumą tarp valties ir masalo reikia reguliuoti pagal tai, koks yra žūklavietės gylis.

Velkiavimo veiksmą galima palyginti su aritmetika, o žūklė, užmetant blizgę – jei ne aukštoji matematika, tai mažų mažiausiai jos prieangis. Šis palyginimas pasirinktas ne dėl vaizdingumo, o panorėjus apibūdinti šių dviejų žūklės būdų skirtumą. Pateiksiu vieną paprastą pavyzdį: žvejojant Veisiejo ežere jau pirmas metimas buvo sėkmingas – du ar tris kartus pasukus ritės rankenėlę tada, kai blizgė paniro į vandenį, spiningo meškerykotį sulenkė stiprus smūgis. Beveik keturių kilogramų lydeka po įnirtingos dvikovos atsidūrė graibšte.

Tokia pradžia visada suteikia daug vilčių, tačiau visą rytą ir popietę nepavyko išprovokuoti daugiau nė vienos lydekos. Vakarop toptelėjo mintis pakartoti manevrą – masalą imti traukti vos jis panyra į vandenį. Antrasis toks metimas buvo sėkmingas. Tai liudija, jog lydekos tądien medžiojo paviršiuje susibūrusį mailių, o mūsų blizgės vinguriavo pernelyg giliai.

Šis pavyzdys reikalingas tam, kad skaitytojas kritiškiau pažiūrėtų į klasikinius blizgės vedimo metodus. Žinoma, nepeikiant jų, nes tie metodai sudaro pagrindą, ant kurio formuojasi kiekvieno spiningautojo meistriškumas. Parankiausia naudotis vadinamuoju atskaitos metodu, kuris greičiausiai padeda nustatyti tinkamiausią blizgės vedimo gylį. Žinoma, jog blizgė per sekundę nugrimzta maždaug metrą. Taigi, užmetame ir skaičiuojame, kol masalas stuktelės į dugną. Svarbu, kad spiningo viršūnėlė blizgei skęstant būtų palenkta prie pat vandens, nes tada geriau skęsta valas. Ritės lankelis taip pat turi būti atlenktas, kad valas laisvai nusivyniotų traukiamas masalo svorio. Suskaičiavai iki šešių, vadinasi, ritės rankenėlę, kitąsyk užmetus blizgę, reikia pradėti sukti sulig skaičiumi penki.

Jei po kelių metimų niekas masalo negrybštelėjo, skaičiuojama iki keturių, paskui iki trijų ir t.t., kol patikrinami visi žūklavietės lygiai. Tiesa, jei nekimba, kartais gali būti netinkamai parinktas masalas. Tad šią procedūrą reikia atlikti su keliomis skirtingomis blizgėmis, o tik tada keisti žūklės vietą.
Kaip vesti blizgę? Pirmiausia iškart priminsiu, kad masalo traukimo greitis nustatomas pagal tai, kokia žuvis gaudoma, arba kur žvejojama – upėje ar ežere? Na, o paprasčiausias blizgės vedimo būdas – vienu tempu vynioti valą. Šiuo atveju plėšrūną vilioja tik konstrukcinės masalo savybės. Efektyvus, tačiau sudėtingesnis yra blizgės vedimo būdas pakopomis – masalas protarpiais liečia dugną, o paskui šokteli į aukštesnį lygį ir vėl vartydamasis arba vinguriuodamas skęsta.

Trečias, dažniausiai naudojamas būdas – blizgės vedimas šuoliukais, t. y. valo vyniojimo greitis kas 3 – 5 sek. padidinamas, o paskui vėl laikomasi ankstesnio tempo. Teisybės dėlei užbrėžkime vieną brūkšnį – paprastai žūklėje naudojamas visų trijų būdų derinys ir daugybė visokiausių kombinacijų. Visa tai sudaro individualų spiningautojo braižą, kuris palaipsniui susiformuoja, kai kiekvienoje žūklėje įgyjama vis daugiau patirties.

Gowild.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją