Taigi, apie visus šio žūklės būdo mitus ir niuansus pakalbėsime su šio žūklės „žanro“ guru, Edgaru Martynu Stankevičiumi.
Ne vien Kauno ir Kuršių marios
Lietuvos žvejų bendruomenėje sklando mitas, kad „Velniu“ sėkmingai galima gaudyti tik Kauno ar Kuršių mariose. Tačiau Edgaras su tokia nuomone nesutinka: „Ne. Su „Velniu“ galima žvejoti tiek ežeruose, tiek tvenkiniuose. Tik reikia, kad žūklavietės telkinio dugnas būtų akmenuotas. Dar geriau, jei rastume ten dreisenų. Kiek dumblėta vieta – irgi nėra blogai, bet visada turime jausti „kietą“ kontaktą su dugnu. Reikia pasirinkti ir tinkamą „Velnio“ svorį. Aš asmeniškai ežeruose ir tvenkiniuose naudoju 15 – 30g svarelius. Ypač tai aktualu viduržiemį, kada ešeriai tampa įnoringesni ir ne taip drąsiai atakuoja „Velnią“. Žinoma, Kauno, Kuršių mariose, visu poledinės žūklės sezono metu galime naudoti 60g sveriantį „Velnią“.
Kibimai ant muselių!
Kartais meškeriotojai galvoja, kad daugiausiai ešerio kibimų galima sulaukti tik ant „Velnio“ kilpos slankiojančių kabliukų. Tačiau šio žvejybos būdo žinovas tvirtina: „ dažniausiai žuvys atakuoja museles ir „Šokliukus“. „Šokliuku“ yra vadinama muselė, esanti virš „Velnio“ kilpos. Ji turi būti pasunktina, kad valą atleidus, o paskui įtempus, galėtų po truputį, pasišokinėdama slinkti žemyn.
Tokiam ešerį viliojančiam slinkimui „padeda“ ir specialios formos kabliukai. Jie turi būti plataus lenkimo, su stipriai palenktu koteliu. Virš jo, ant atskiro trumpo pavadėlio, rišu nesunkintą, šoniplauką imituojančia muselę. Tiek jos, tiek „Šokliuko“ spalvas pasirenku pagal žūklavietės gylį ir vandens skaidrumą. Žvejodamas giliai, ne itin skaidriame vandenyje, naudoju ryškesnius vilioklius, sekliau ir skaidriame – natūralesnių spalvų masalus“.
Tinkami įrankiai ir technika
Edgaras tvirtina, kad žvejojant „Velniu“ įrankiai turi būti tvirti ir patikimi: „Žvejodamas šiuo būdu aš naudoju žieminį spiningėlį su vidutinio kietumo arba kietu anglies pluošto strypeliu bei neinertine ritele. Meškeriojant „Velniu“ reikalingas ir sargelis. Jį naudoju metalinį, rankų darbo. Pirktiniai sargeliai yra nelabai tinkami, nes dažniausiai būna per liauni ar per kieti. Geriausia ieškoti „auksarankių“ žvejų pagamintų sargelių, kurių pasitaiko vienoje ar kitoje žūklės reikmenų parduotuvėje. Pagrindiniam valui naudoju 0.20 mm (mariose 0.28 – 0. 30mm), o sistemėlę rišu iš 0.22 – 0.26 mm (mariose 0.30 – 35 mm) to paties tipo gyslelės.
Taip pat meškeriotojas atkreipia dėmesį į žvejybos su „Velniu“ techniką: „ Nuleidus svarelį į dugną ir viena kartą į jį energingai stuktelėjus, valas įtempiamas ir daroma kelių sekundžių pauzė. Tuo metu tiek kabliukas prie svarelio, „Šokliukas“, muselė, viliojančiai virpa vandens storymėje. Ir viskas kartojama iš naujo“.
Žuvys užkabinamos už šono? Kalti per dideli kabliukai
Edgaras tvirtina: „Tiek su „Šokliuku“, tiek su musele, ešerį už šono ar kitos jo kūno vietos vargu ar pagausite. Dažniausiai dėl „kabliavimo“ būna „kalti“ per dideli kabliukai, slankiojantys kilpa kartu su svareliu. Aš šią „problemą“ sprendžiu labai paprastai. Naudoju tik vieną ir ne didesnį nei 8 numerio „Velnio“ kilpa slankiojantį kabliuką. Kai kurie mano kolegos iš vis nenaudoja kilpos ir joje slankiojančių kabliukų, o riša svarelį tiesiai prie valo ir žuvį gaudo su keliais „Šokliukais“.
Taigi, kažką gal jau žinojote, bet manau daug naujo iš Edgaro taip pat, išgirdote. Ir, jei sinoptikai su prognozėm „nepaves“, manau tuoj drąsiai galėsite lipti ar didesnių ežerų, Kauno ar Kuršių marių ledo ir išbandyti „Velniškas“ gudrybes.
