Daugelis muselininkų, apie didžiąją musę, strymerį, pagalvoja tik pakliuvę į nepalankias muselinei žvejybai aplinkybes: sezono pradžioje arba pabaigoje, kai upės gerokai patvinusios ar susidrumstusios. Nenuostabu, juk žvejoti XXL musėmis visai nesubtilu.

Paplitęs įsitikinimas, jog tik žūklaudami sausa musele arba nimfa parodome tikrą savo meistrystę: turime tiksliai užmesti, mokėti valdyti valo plaukimą ir pravesti muse taip, jog ji atrodytų tarsi natūraliai nešamas srovės vabzdys (angliškai vadinamasis „dead drift“). Viskas, ką reikia mokėti norint žvejoti strymeriu, tai užmesti skersai upės link priešingo kranto ir leisti pasroviui upei pačiai prinešti musę prie kranto, kuriame stovime. Didžiąją dalį viliojamojo darbo nuveikia pati upės srovė ir jos verpetai suteikdami musės plunksnoms „gyvybę“. Jei nenorite, net neprivalote jos traukti.

Tačiau tai nėra tiesa. Veikiau tai gerokai supaprastintas stereotipiškas požiūris į žūklę strymeriu. Būtent todėl daugeliui meškeriotojų strymeris – tik atsarginis pasirinkimas. Iš tiesų gaudyti strymeriu yra daug skirtingų būdų. Kai kuriems jų būtini nemenkesni įgūdžiai nei žūklei nimfa. Wooly Bugger ar Black-Nose Dace galima efektyviai žvejoti daugeliu skirtingų sąlygų. Supratę, jog šios peraugusios musės nėra jūsų „paskutinis šansas“, o veikiau universalus ginklas, padidinsite savo galimybęs pagauti daugiau didelių žuvų.

Strymeris
Strymeris
© D. Lesiūno (www.spudleris.lt) nuotr.

Laikinai pamirškime įprastą gaudymo strymeriu techniką „traukti ir supti“ (angl. strip-and-swing). Išties, strymeriu žvejoti galite praktiškai visada, net ir vabzdžių perėjimosi metu. Jei galite žvejoti sausa musele, tai dar nereiškia, jog privalote.

Hipotetinis upės ruožas ir įvairūs žvejybos strymeriu būdai. Eidami prieš srovę pradėkite nuo padėties A ir apmėtykite krantus taikydami į taškus 1, 2 ir 3. Užmetę, musę traukite link savęs greitai ir agresyviai. Tuomet patikrinkite „varlyną“ upės posūkio vidinėje pusėje užmesdami į 4 tašką ir partraukdami strymerį per šį stoviniuojančio vandens plotą. Jei šiame plote pamatysite rimtesnę žuvį, užmeskite strymerį link jos ir ir leiskite jam lėtai skęsti, nesmarkiai timčiokite už valo. Dabar galite pereiti į padėtį B ir mesti prieš srovę į rėvą (5). Laisvu plukdymu (angl. dead drift) nuveskite musę per rėvos akmenis tolyn ir gilyn į patį duburį. Kad patikrintumėt vidinę upės posūkio dalį, meskite į 6 tašką ir leiskite musei ant įtempto valo sklęsti link kranto. Pailginkite metimus ir viską pakartokite su 7, 8 ir 9 taškais. Perbriskite upę aukščiau duburio ir atsistokite padėtyje C. Iš čia galite patikrinti išorinę upės išlinkio pusę apmėtydami visus tuos pačius taškus nuo 6 iki 9 imtinai. Pabaigai meskite į mažesnįjį sūkurį prie kranto (10) ir leiskite strymeriui keliskart prasklęsti išilgai nuvirtusio medžio kamieno tarsi „šluotumėt“ jį.
Supimas tarp „siūlių“

Įprastinį šlapios muselės supimą (angl. swing) pasroviui galite pritaikyti begalėje situacijų. Patys intuityviai rinkitės strymerio judėjimo kryptį ir greitį. Nesivadovaukite lašišų gaudytojų logika, kuri sako, kad supdami „15 minučių“ ampliude (tai yra mesdami link kito kranto ir pasroviui pravesdami link savojo) turite patikrinti kiekvieną upės centimetrą, nes tik taip rasite žuvį. Veikiau stenkitės nuvesti strymerį į konkrečias vietas taip, kad „sūpuoklių“ amplitudės kraštas atsidurtų tiesiai numanomam upėtakiui po nosimi. Iš anksto nusižiūrėkite vietą ir prieš įtempdami valą ir pradėdami „supti“, nuveskite ten strymerį laisvu plaukimu (angl. „dead drift“). Tuomet valdykite strymerio judesį perkeldami, atpalaiduodami arba įtempdami valą. Šiek tiek pasitreniravę išmoksite „įsupti“ savo musę į vis sunkiau prieinamas vietas.

Strymeriu galite apgaudyti lygiai tas pačias perspektyvias srovių „siūles“, tėkmių skiriamąsias linijas, į kurias taikytumėtės ir sausa musele ar nimfa. Pavyzdžiui, norėdami pravesti tarp pagrindinės greitos srovės ir grįžtančio vandens, užmeskite masalą į pagrindinę tėkmę ir įtemptu valu nuveskite ją link srovių susijungimo. Kelis kartus strymerį truktelėję per šią liniją, pabandykite permesti tolėliau, kad patikrintumėte visą „siūlę“. Kiekvieno pravedimo metu išbandykite skirtingus valo surinkimo greičius.

Strymeris
Strymeris
© D. Lesiūno (www.spudleris.lt) nuotr.

Žūklė strymeriu nėra tikslusis mokslas. Nevenkite pamankštinti kojas ir atstoti keliuose skirtinguose taškuose, kad į numanomą upėtakio „valgyklą“ ar „kiemą“ strymeris patektų kelias skirtingais keliais. Pavyzdžiui, kelis kartus atvedę musę iki „siūlės“, pratempę per ją aukštyn, pakeiskite stovėjimo vietą taip, kad musė sklęsdama iš greitos srovės kirstų tėkmių skiriamąja liniją ir patektų į sūkurio zoną. Tuomet išbandykite vietą, iš kurios būtų patogu „išsupti“ musę atvirkščiai: iš lėtų į greitus vandenis. Kas kartą, kai atliekate metimą iš kitos vietos, tuo pačiu ir musę kitaip paduodate: kinta greitis, kampas ir pačios musės profilis žuviai sušmėžuoja kitaip. Išprovokuoti kibimą dažnai to ir tereikia.

Laisvas plukdymas

Be „supimo“ pravartu žinoti ir daugiau žvejybos strymeriu būdų. Vienas jų – laisvas musės plukdymas (angl. dead drift) išilgai kranto linijos, taip, kad strymeris plauktų pasisukęs statmenai srovei. Šis būdas gerai tinka žvejoti greitoje srovėje, rėvose, perkritimuose, kur iš greitos srovės vanduo veržiasi į staigų sulėtėjimą, pasitvenkimą. Šitaip žemyn plaukiantis strymeris imituoja bejėgę rėvos srovių „mėsmalės“ įtrauktą ir laikinai apsvaigintą žuvelę, lengvą ir neretai prieš rėvas tikslingai upėtakio laukiamą grobį.

Žvejodami laisvojo plukdymo būdu valdykite strymerį valu taip lyg žvejotumėt nimfa. Aukštai iškeltos meškerės viršūnės ir tik pavadėlio vandenyje būdas puikiai tiks jei norėsite pravesti per pakrantės išgraužą ar gilesnę nišą tarp akmenų. Žvejojant strymeriu pajusti kimbą daug paprasčiau nei su nimfa – strymerio imituojamą žuvytę upėtakis ne atsargiai ragauja, o beveik visada agresyviai griebia. Kibimo indikatoriaus čia neprireiks.

Sūkurių taktika

Tūlas muselininkas žino, jog upėtakio geriausia ieškoti tekančiame vandenyje. Anglakalbiai net turi atitinkamą paniekinamą terminą „frog water“, išvertus tiesiogiai reiškiantį „varlyną“. Tai upės dalis, kurioje srovės nepakanka, jog galėtumėt praplukdyti muselę. Kita vertus, šiuose giliuose užutėkiuose ir lėtos atgalinės srovės plotuose slepiasi didieji upėtakiai, per daug sunkūs nuolatos kovoti su pagrindine tėkme. Norintiems juos pagauti, puikiai tiks strymeris.

Aptikus didesnį sūkurį, geriausia elgtis atitinkamai: atsistoti jo apatiniame gale, užmesti strymerį arti kranto ir greitu tempu partraukti prieš grįžtančią srovę. Dažnai pasitaiko taip, kad upėtakis laikosi prie greitos ir lėtos srovių „siūlės“ lėto vandens pusėje. Maisto šaltinis ir stebėjimo objektas neabejotinai upėtakiui yra pagrindinė srovė, tačiau šis oportunistas nieku gyvu nepraleis ir užutėkyje vykstančio veiksmo, šaus i jo gilumą, jei tik pamatys kažką riebesnio.

Ypač didelės žuvys gamtoje beturi mažiau priešų, todėl gali pernelyg nesijudindamos ramiai tūnoti pačiame sūkurio duburio dugne. Joms pavyko išsikovoti „prestižinę“ vieta, kur nebereikia kovoti su upės tėkme, todėl ilgainiui „aptingo“ – nebesivaiko visko kas juda. Ir kodėl turėtų? Jų sūkurys, tai tarsi lėtai besisukanti šėrykla, pilna įvairiausio iš pagrindinės srovės ištraukto maisto. Užmatę ar numanę užutėkyje esant upėtakį, išsirinkite strymerį su daugiausia marabu plunksnų ir užmeskite jį į vietą, iš kurios lėta srovė nuplukdys jį žuviai. Netempkite muselės. Vietoj to, jai skęstant, laikydami už valo ją patrukčiokite. Tikroviškas marabu plunksnų bangavimas tarsi sužeistos, kovoti su likimu dar bandančios žuvelės judesiai. Tingiam lengvo grobio besidarančiam upėtakiui tai gali pasirodyti kaip tikra likimo dovana.

Krantų apmėtymas

Vienas iš labiausiai jaudinančių būdų žvejoti strymeriu, ir, tiesa pasakius, varginančių yra mėtymas į krantus. Štai kaip tai daroma: stambi musė metama prie pat priešingo kranto ir keturiais ar penkiais stipriais ir greitais patempimais grąžinama „namo“. Visai nebūtina traukti strymerį visą kelia: jei žuvis atakuos, ji tai padarys iki penkto patraukimo. Tiesiog užmeskite, penkis kartus stipriai truktelkite, surinkite valą ir meskite iš naujo. Per dieną atlikę tūkstantį tokių metimų vakare skųsitės skaudančiu pečiu ir pūslėmis ant piršto, per kurį traukėte valą, tačiau kančias atperka vaizdai ir jausmai, kai strymerį atakuoja „sužvėrėjęs“ upėtakis.

Taip traukiamas strymeris mėgdžioja pasprukti bandančią žuvelę, tad upėtakis ant jos metasi tiesiai ir tiksliai į taikinį taip, nes žino, kad antro šanso nebus. Kai žuvis smūgiuos, pajusite traukiamo valo stabtelėjimą. Pakirskite užtikrintu valo truktelėjimu į save ir tik tada kelkite meškerę, kad suvaldytumėt žuvį ir neleistumėt jai grįžti ar pasislėpti už kerplėšos. Šis metodas puikiai veikia per pavasario potvynius ar bet kada kai vandens lygis pakilęs: upėtakiai dėl potvynio srovės tuomet laikosi arti kranto.

Kai kita kartą nesiseks suvilioti žuvies mažomis sausomis ar šlapiomis muselėmis, išbandykite šiuos mažiau tradicinius gaudymo strymeriu būdus. Neabejotinai, prarasite muselininkų „karmos taškų“ už nesubtilumą, tačiau galbūt pagausite kažką gražaus.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją