Meškeriotojų gyvenime beveik nėra dogmų, todėl ir pasakyti, koks meškeriojimo būdas yra maloniausias – neįmanoma. Vienas daugiausia džiaugsmo turi, kai, ilgai ir ramiai laukus, plūdė pagaliau ima nirti, kitas – kai tenka ieškoti žuvų. Šitie paprastai vengia meškerioti stovinčiame vandenyje natūraliais masalais. O yra toks būdas, kai suderinami ir žūklė stovinčiame vandenyje prie dugno, ir aktyvios žūklės elementai. Šiaip ar taip, tas būdas turi vieną neginčijamą pranašumą – masalas nuolat juda, o judesį tiek mes, tiek ir gyvūnai pastebi pirmiausia.

Žinoma, galima ir plūdine meškere mėtyti masalą iš vietos į vietą, bet čia yra didelė bėda – sunku rasti tokį kampelį, kur dugnas būtų lygus, o jei tokio nerandame, tai ir masalas kybos čia prie dugno, čia per vidurį vandens, čia grims dumblan. Atsisakius plūdės ir ėmus meškerioti dugnine – vėl negerai, nes masalas vilksis dugnu. Geriausia būtų masalą vedžioti prie dugno vienodu atstumu nuo jo. Iš pirmo žvilgsnio tai – neišsprendžiamas klausimas. Bent teoriškai. O praktika įrodė ką kita.

Pavadinkim tą prietaisėlį kilstuku. Kaip jis atrodo, matyti pirmame piešinyje. Tai – lengvesnis už vandenį strypelis, kurio apačioje yra svarelis, viršuje – kilpelė valui. Nuleistas dugnan kilstukas stojasi vertikaliai arba beveik vertikaliai. Meškerykočio sistemoje jis užbaigia pagrindinį valą. Pavadėlis su kabliuku ir masalu pririšamas prie pagrindinio valo. Atstumas nuo kilstuko priklauso nuo pavadėlio ilgumo ir dugno reljefo. Kuo pavadėlis trumpesnis, tuo arčiau kilstuko rišamas. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į gaudomų žuvų įtarumą, kiek jas gali baidyti storas pagrindinis valas ir mazgas. Priklausomai nuo masalo, ant pavadėlio gali būti uždedamas mažas svarelis.

Šitaip meškeriojama, žinoma, be plūdės, palengva įraukiant masalą prie savęs. Kimbančią žuvį pajuntame ranka, nes pagrindinis valas visą laiką būna truputėlį įsitempęs.

Taip atrodo kilstukas
Taip atrodo kilstukas
© gowild.lt

Kas gi tuo metu dedasi vandenyje? Tai parodyta antrame piešinyje, bet dar galima pridėti ir porą žodžių. Lėtai ir vienodai traukiant valą, kilstukas palinksta tam tikru kampu ir keliauja dugnu, o masalas, jei pavadėlis pririštas teisingai, visą laiką plaukia šiek tiek aukščiau dugno. Traukiant valą šuoliukais (3 piešinys), masalas keliaus prie pat dugno, bet jau banguotu judesiu.

Jei kilstukas gerai padarytas, aptakus, pakankamai lengvas, tai dugnu jis keliaus be kliūčių.

Kilstukas gali būti naudojamas ir tose vietose, kur dugnas labai dumblinas, klampus ar kur sužėlę daug priedugnio augalų. Tokiu atveju reikia papildomos detalės – skaidinio skridinėlio (1 piešinys). Po kilstuko svareliu (jis imamas mažesnis) įtaisoma viena kilpelė, skridinėlyje – kita. Skridinėlis ir kilstukas kilpelėmis sujungiami. Skridinėlio skersmuo turi būti ne mažesnis kaip 5 centimetrai, jei kilstukas sveria iki 10 gramų. Šiaip jau skridinėlio dydis turi priklausyti dar ir nuo dugno klampumo. Deja, su skridinėliu sunku toliau užmesti masalą.

Su kilstuku galima meškerioti ir naudojant dirbtinius masalus – šlapias museles, nimfas.

Geriausiai tinka trumpas meškerykotis, lengvas spiningo ar muselinės meškerės kotas, kad būtų galima greit pajusti kibimo momentą. Su ilgu meškerykočiu, beje, sunkiau vesti masalą prie dugno.

Kilstukas gali praversti ne tik ežeruose, tvenkiniuose, bet ir upėse. Tik čia reikia imti vidutinio ilgio spiningo kotą. Prie pagrindinio valo pririšamas kilstukas. Jo svarelis turi būti parenkamas pagal srovės stiprumą. Pavyzdžiui, jeigu užmetus ir įtempus valą kilstukas neatsigula kaip ilgas dugnan (kabliukas nekliūva už dugno), o valą vyniojant neiškyla aukštyn – viskas gerai. Kitais atvejais reikia pakeisti svarelį.

Gowild.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją