Balandžio 15 dienos popietę išsiruošiau į vieną vidutinio dydžio upę pagaudyti šapalų. Nors ir atsargiai, bet vienas kitas plačiaburnis mano vietose vobleriukus graibstė jau gerą savaitę, tad ir tądien tikėjausi sugauti bent vieną ar dvi žuvis.
Deja, oras keitėsi kas pusvalandį, buvo gana šalta, ir šapalai visas mano pastangas ignoravo. Keičiau masalus, pravedimo būdus, tikrinau tiek rėvas, tiek ramios tėkmės ruožus. Veltui.
Galiausiai priėjau vieną įdomią vietą – čia į pagrindinę upę įteka nedidelis upelis, kuris žiotyse leidžiasi gana stačiu nuolydžiu, tad santakoje vanduo išmušęs nemažą duobę su grįžtamosiomis srovėmis, o šalia tos duobės eina pagrindinis upės srautas. Pačioje duobėje dažniausiai sėdi vietiniai meškeriotojai ir gaudo kuojas bei karšius, o štai ten, kur upė teka nevaržoma, dažnai patruliuoja mano tos dienos taikinys – šapalai.
Dešimt metimų vienu vobleriuku, dešimt kitu, bet žuvys nesirodo. Prie karabino segu kamufliažinėmis spalvomis margintą 3,3 cm ilgio „Lucky John Haira” vobleriuką, dar vienas metimas ir kai masalas pasiekia pagrindinės srovės ir duobės ribą sulaukiu rimto smūgio.
Pakertu ir akimirksniu suprantu, kad kitame gale ne šapalas, nes tokio dydžio šapalų tiesiog nebūna. Žuvis neria į duobę ir ten sustoja, bet pakelti nuo dugno jos negaliu. Vaizduotė piešia didžiulį salatį – šių žuvų šiose upės vietose netrūksta, pats esu pagavęs keletą svėrusių apie 3 kg, bet medžiojant esu matęs ir gerokai didesnių.
Stovėti duobėje mano laimikiui atsibosta ir jis vis mauna pasroviui paprašydamas 10-15 metrų valo. Praeina kokios penkios minutės ir aš jau beveik meldžiuosi, kad bent pamatyčiau, kas per žuvis užkibo. Kurį laiką dar pasitampome pirmyn atgal ir tada lėtai į paviršių pakyla ji – lydeka, kokios gyvai matyti dar nėra tekę.
Mano rankose – lengvutis spiningas, ritėje – 0,18 mm skersmens monofilamentinis valas, kurio gale, žinoma, nėra jokio metalinio pavadėlio. Juk norėjau sugauti šapalų.
Matau, kad vobleriuką lydeką sukandusi abiem žandikauliais, iš nasrų kyšo tik segtuko galiukas. Nukąs, pagalvoju, tikrai nukąs. Lydeka vėl sukasi ir neria pasroviui, o aš matau, kaip valas patenka jau tiesiai tarp dantų ir jau laukiu, kada viskas atsipalaiduos ir liksiu be vobleriuko.
Bet kažkodėl taip nenutinka nei tąkart, nei lydekai darant dar kelis tokius pat šuolius. Galiausiai pavyksta žuvį prišvartuoti ir kranto ir paguldyti ant vandenžolių. Įbrendu taip, kad žuvis atsidurtų tarp kranto ir manęs, tuomet ji dar kartą mosteli galva ir valas nebeatlaiko. Bet mano rankos jau po lydekos pilvu, žuvis nuvarginta, tad iškeliu ją į krantą.
Išsegu žuviai iš nasrų vobleriuką ir dar kartą suprantu kaip man pasisekė, kad šią lydeką pavyko ištraukti. Galinio trišakiuko nėra visai (neatlaikė žiedelis), vidurinis kabliukas visas atlankstytas.
Pamatuoju lydeką – metras ir pora centimetrų. Nieko sau – asmeninis rekordas! Pora nuotraukų ir žuvis keliauja atgal į gimtąją upę. Iki lydekų žūklės draudimo pabaigos dar likusi savaitė, bet žuvis jau buvo išneršusi.
