Pirmasis Manto žūklės mokytas buvo tėtis, kuris jį dar vaikystėje vesdavosi žvejoti prie Kupiškio marių. Prie šio žuvingo vandens telkinio augęs būsimasis aktorius būtent čia sugavo pirmąsias savo žuvis ir tapo meškeriotoju visam gyvenimui.
Spiningų kolekcija – solidi
„Pačios pirmos savo žuvies neatsimenu. Bet iš vaikystės labai ryškiai pamenu vieną lydeką. Man buvo gal 10, gal 12 metų, kai dėl kažkokių priežasčių keliais metrais nuleido marių vandenį. Buvo galima visur patogiai vaikščioti krantu ir žvejoti. Sėdžiu namie ir pro langą matau, kaip vis praeina žvejai ir nešasi lydekas. Čiupau tėvo spiningą iš špagos, nulėkiau prie vandens ir pirmu metimu kai kalė! Rankos kojos dreba, adrenalinas plūsta, valas susipainiojo į barzdą, tai čiupau už jo ir kažkaip išsitraukiau. Grįžau namo ir išdidžiai paklojau tą lydeką prieš mamą. Buvo kokių 4 kilogramų, kaip tokiam „pacanui”, tai rimta žuvis”, - portalui KABLYS.lt pasakojo M. Vaitiekūnas.
Nuo tada Mantas išbandė praktiškai visus žūklės būdus, bet taip ir liko prie spiningo: „Turėjau ir karpinę įrangą, bet viską pardaviau. Pasilikau spiningus ir plūdinę, galvojau gal kada kokioj sodyboj būdamas užmesiu. Bet, pavyzdžiui, pernai plūdinės taip ir neužmečiau, spiningas visą laiką suvalgo, juolab norisi ir lydekų vobleriais pagaudyti, ir starkių „padžigauti”, ir ešerių su UL klasės koteliu paieškoti”.
Dabar M. Vaitiekūno kolekcijoje – 6 spiningai. Du skirti mikromasalams ir ešerių žūklei, du - „tvičingui” ir lydekoms, vienas „džigavimui” ir starkiams. Ir dar vienas nenaudojamas, bet laikomas, nes kelia sentimetų, kaip vienas pirmųjų spiningų, kuriuo buvo ištraukta nemažai žuvų.
Visi šie spiningai – garsių amerikiečių ir japonų kompanijų. Pinigų Mantas negaili ir kitai žvejybinei įrangai – valčiai, varikliams, echolotams.
Sezono pradžia – šventas reikalas
Aktoriaus žvejybinių išvykų keliai dažniausiai veda prie Molėtų ir Ignalinos rajonų ežerų, upės jam ne taip patinka. Tiesa, bandė gaudyti ir lašišas, bet ši žūklė, dėl kurios rudenį pameta galvas tūkstančiai meškeriotojų, jam neprilipo.
„Buvau susipirkęs reikiamus įrankius ir vieną rudenį gaudžiau. Tuo metu vyko labai intensyvios repeticijos, tai per jų pertraukas lėkdavau ant Neries krantinės ir mėtydavau, galvojau, gal pasiseks netyčia. Padarau kelis metimus, ir jau skamba telefonas, režisieriaus padėjėjas – Mantai, kur tu esi? Staigiai viską susirenku ir atgal į teatrą. Tai per tuos kelis pabandymus nepagavau tos lašišos ir neužsikabinau, grįžau prie ežerų”, - juokėsi aktorius.
Tuo metu pavasarį, kai prasideda lydekų sezonas, Mantas ima kalbėtis su teatro vadovybe, kad gal galima būtų repertuarą paderinti taip, kad šis netrukdytų pažvejoti. Pirmoji prasidėjusio lydekų sezono žūklė – šventas reikalas su savais ritualais.
„Kitą ar vėliausiai dar kitą dieną po balandžio 20 d., kai baigiasi lydekų žūklės draudimas, aš jau būnu suderinęs repertuarą, kad kelias dienas neturėčiau spektaklių, su keliais draugais išsinuomojame sodybą kur nors Ignalinos krašte ir žvejojame, išbandome kelis ežerus. Būna smagu”, - pasakojo aktorius.
Tiesa, net jei vakare ir būna numatytas spektaklis, tai tikrai ne visuomet Mantui tampa priežastimi atsisakyti žvejybos: „Aš pažvejoju prieš spektaklius. Švintant išvažiuoju, pagaudau ir tiesiai į teatrą su visais žvejo drabužiais. Greitai persirengiu – ir į sceną. Bet reikia pripažinti, kad tai vargina, stengiuosi rečiau taip daryti”.
Žvejų varžybos nesužavėjo
Vilniaus mažojo teatro aktorius žvejojančių kolegų nelabai turi, tiesa, kompaniją jam dažnai palaiko Leonardas Pobedonoscevas. Šiam kažkada pavyko Mantą smarkiai apgaudyti, tad nuo tada, kai tik būna laisvas, visuomet prašosi paimamas į valtį.
„Buvo tokia istorija, kad išplaukėme su Leo žvejoti. Jis pasiėmė porą kažkokių senų blizgių, sėdi valties gale cigaretę įsikandęs, dainas dainuoja ir svaido tas blizges bet kaip, traukia bet kaip, o lydekos jam kimba viena po kitos. Galutinį tašką dar padėjo su kilograminiu ešeriu. O aš vargstu, brangiausius voblerius keičiu ir nieko. Tiesa, gal ir pats tada dar buvau gana apyžalis žvejys, bet po to jam jau niekada manęs apgaudyti nepavyko”, - pasakojo pašnekovas.
Dabar M. Vaitiekūnas savęs apyžaliu žveju nebelaiko ir teigia, kad šiokį tokį supratimą apie spiningavimą jau turi, o ir laimikiais nesiskundžia. Aktorius bandė dalyvauti ir žūklės varžybose, bet tai, ką ten patyrė, jo nesužavėjo.
„Neminėsiu, kokios tai buvo varžybos, bet visa atmosfera man gero įspūdžio nepadarė. Palydos į ežerą su keiksmais, pagiringi veidai, ta beprotybė konkuruojant dėl geresnių vietų, malimasis po vandenį. Ne man visa tai”, - numojo ranka Mantas.
Geriausia žuvis – tik lydeka
Dėl žvejybos galvą pametęs aktorius tikina, kad gimtosios šalies vandenys jam mieliausi ir geriau jau sugauti metrinę lydeką Lietuvoje nei pritraukti visą kalną žuvies kur nors kitur, bet pasitaikius galimybei pažvejoti užsienyje, jos neatsisako.
Pasibaigus kino juostos „Tarp mūsų berniukų”, kuri pasakoja apie žvejoti į Norvegiją išsiruošusius draugus, filmavimams, filmo aktoriams patiems buvo padovanota tokia išvyka.
„Daug pagavom. Pagavom menkių, pagavom jūros ešerių. Parsivežėm žuvies sočiai. Bet galvoju, kad daugiau nenorėčiau ten važiuoti. Man geriau valtelė, lietuviškas ežeras, lietuviškos lydekos. Neįdomu, kai tos menkės kimba viena po kitos, žvejyba tampa darbu, o ne poilsiu”, - kalbėjo Mantas.
Aktorius laikosi etiškos žūklės principų, nors neslepia, kad retkarčiais viena kita žuvis atsiduria ant stalo. „Nežvejoju dėl maisto, kaifas yra pagauti, bet žuvį mėgstu ir vieną kitą poros kilogramų lydeką kartais suvalgau. Nors esu sau nusistatęs, kad visos didesnės nei 5 kilogramų žuvys keliaus atgal. Trofėjinės žuvys nusipelno gyventi, kad jomis pasidžiaugtų ir kiti”, - aiškino pašnekovas.
Paklaustas apie svajonių žuvį, aktorius nė nemirktelėjęs išpyškina, kad tai lydeka. Pagaudyti šių plėšrūnių jis važiuotų ir į užsienį, ypač Skandinaviją. Bet dėl jūrinės žūklės tikrai niekur nebevažiuotų.
