Kodėl žvejyba? Iš socialdemokrato labiau tikėtumeisi medžioklės.
Taip, pas mus gilios medžioklės tradicijos. Visgi aš žvejybą matau net ne kaip laisvalaikio, o kaip psichologinės terapijos užsiėmimą. Medžioklėje vis tiek tu esi dideliame žmonių būryje, aplink kiti medžiotojai, turi bendrauti, paskui prie butelio pasėdėti. Nuo to niekur nepabėgsi, tokios tradicijos. O žvejyboje dažniausiai esi vienas su gamta. Būtent tai man patinka, nes leidžia atsipalaiduoti, pravalyti mintis. Antras dalykas – aš manau, kad žuvis ir žvejys turi lygesnes galimybes nei medžiotojas ir žvėris. Tu juk dažniausiai nematai žuvies – turi skaityti upę, ežerą, analizuoti dugną ir panašiai.
Kaip pradėjote žvejoti?
Mano dėdė buvo užkietėjęs žvejys. Jis mane dar vaikystėje ir užkabino. Buvo, kas parodo, pamoko, paskui ir knygelių apie žvejybą, apie Lietuvos žuvis radau. Užsikabinau labai greitai. Kaip dabar atsimenu, kaip dėdė mane pasisodinęs ant dviračio bagažinės vežėsi kuojų gaudyti į Lėvens upę. Kibo beprotiškai. Įspūdis iki šiol gyvas. Paskui buvo spiningo etapas, bet dabar vėl vis dažniau grįžtu prie plūdės, nes turiu šešiametį sūnų, kuris prisižiūrėjęs į tėvą nori žvejoti, bet spiningauti jam dar sunkoka. Visgi spiningas man artimesnis, nes juk visuomet tikiesi rekordinio trofėjaus – spiningu tokį sugauti didesnė tikimybė. Dažniausiai žvejoju upėse. Ežere reikia valties, kurios neturiu.
Bet startuolis „MyLakeMap”, kurio vienas įkūrėjų esate, susijęs būtent su ežerais. („MyLakeMap” - tai programėlė išmaniesiems prietaisams, kuri nuskaito žvejo buvimo vietą ir suteikia iš anksto įdiegtą jos batimetrinę informaciją – red. past.).
„MyLakeMap” idėja kilo iš gryno asmeninio poreikio. Tiesiog nebuvo geros kokybės batimetrinių žemėlapių. Prireikė tiek laiko, tiek finansų, kol buvo suplaukiota, echolotais suskanuoti visi ežerai, suformuoti žemėlapiai. Bet dabar turime apie 10 tūkst. vartotojų. Žinoma, programėlės naudojimas labiau suaktyvėja žiemą. Vasarą valtyse dauguma vis tiek turi savo echolotus, kuriais ir naudojasi. Visgi čia labiau socialinis eksperimentas negu didelis biznis.
Turite kolegų politikų, su kuriais galite pasikalbėti apie žūklę ar kartu pažvejoti?
Man žvejyba visgi labiau yra proga pabėgti nuo politikos. Politiko profesija yra tokia, kad esi visuomet apsuptas žmonių, tad žvejodamas nori nuo to atsitraukti. Bet tikrai dažnai kartu pažvejojame su Linu Jonausku, draugiškas tarpusavio varžybas surengiame, pakonkuruojame. Kartais laimi jis, kartais aš. Esame gana skirtingi žvejai, Linas padaro porą metimų ir lekia toliau, o aš mėgstu vieną vietą masalais pašukuoti ilgiau. Būna, kad jis lakstydamas nieko nesugauna, o aš iš tos vienos vietos paeiliui iškrapštau porą salačių.
Galbūt matote panašumų tarp politikos ir povandeninio pasaulio taisyklių?
Taip, matau. (juokiasi)
Stipresnis suvalgo silpnesnį?
Galima ir taip sakyti, politikoje taip pat didesnė žuvis ryja mažesnę. Bet yra ir kitos paralelės. Kaip ir žvejyboje, politikoje dažnai matomas tik paviršius, tik raibuliukai, o tikrieji reikalai vyksyta po vandeniu. Kaip povandeninis pasaulis atsiveria tik išmanančiam meškeriotojui, taip ir politikoje yra tas paviršius, kurį reikia mokėti perskaityti.
Kokią žuvį savo būdu ir elgesiu jums primena koalicijos partnerių lyderis Ramūnas Karbauskis?
Oi, nenoriu, kad žmogus įsižeistų. Kažkurią iš plėšriųjų. Medžioja atsargiai, puola iš gilumos, nuo dugno, nemėgsta viešumos, išlenda vakare. Panašu į starkį. Tikrai ne karšis ar karpis.
O jūs pats kokia žuvis būtumėte pagal politinio veikimo principus?
Taip pat kažkas iš plėšriųjų. Esu aktyvus, greitas, kai kas sako, kad ir pakankamai radikalus. Karpinėms žuvims savęs nepriskirčiau. Taip, salatis irgi plėšrus, bet mano dantys, matyt, aštresni.
Ar kaip žvejys ir politikas matote kokių nors reikalingų įstatymų pakeitimų, kurie būtų reikalingi meškeriotojams?
Tikriausiai verslinės žūklės draudimą vidaus vandenyse reikėtų įtvirtinti ne ministro įsakymų, kurį bet kada galima atšaukti, o įstatymu. Nes tų interesų vis atsiranda ir jų visada bus. Šitai reikia išspręsti. Visa kita? Man kaip žvejui dabar galiojančios Mėgėjų žūklės taisyklės jokių keblumų nekelia. Tiesa, pasisakyčiau ne tik už minimalaus, bet ir maksimalaus dydžio limitą tam tikroms žuvų rūšims. Manau, kad trofėjiniai laimikiai turėtų keliauti atgal į vandenį.
Žemės ūkio ministerija planuoja privatizuoti Žuvininkystės tarnybą. Greičiausiai tai reikštų kur kas mažesnius įžuvinimo kiekius. Jūs tam pritariate?
Ta Žuvininkystės tarnybos veiklos dalis, kuri yra skirta karpių auginimui ir pardavimui, kuri yra grynai komercinė veikla, mano manymu, gali būti atskirta ir perduota į privačias rankas. Bet yra tie skyriai, kurių privatizavimas lems mažesnius žuvų išteklius valstybiniuose vandenyse. Mes vis tiek pirmiausia turime žiūrėti į viešąjį interesą. Logiška, kad valstybė turi į tai investuoti, net jei nesulaukia tiesioginės komercinės grąžos.
Esate ne tik Socialdemokratų partijos pirmininkas, bet ir Vilniaus vicemeras. Kokia jūsų nuomonė dėl to, kas šiuo metu vyksta prie sugriuvusios Belmonto užtvankos?
Sakau atvirai: mano galva, tai, kad atstatoma sugriuvusi užtvanka, yra klaida. Taip, juridinis pagrindas atstatinėti sugriuvusį inžinerinį statinį yra, bet turint omenyje, kokios į Vilnelę atplaukia lašišos, reikėjo suteikti šansą gamtai. Savivaldybė savo nuomonę pareiškė, bet mano individualia nuomone, reikėjo upę išlaisvinti, kad lašišos galėtų normaliai migruoti. Tuos žuvitakius įveikia ne visos žuvys, prie jų, tiesą sakant, ir brakonieriai tykoja. Beje, planuojame Naujoje Vilnioje, prie Rokantiškių užtvankos, pastatyti filmavimo kameras ir apšvietimą su judesio davikliais. Šios priemonės turėtų atbaidyti brakonierius. Vilnelę reikia instensyviai saugoti ir tai daryti bendromis pastangomis. Daugelis net neįsivaizduoja, kokios čia atplaukia lašišos, patiki tik tuomet, kai parodai.
O jūs pats lašišas gaudote?
Gaudau, gaudysiu ir šį rudenį. Tiesa, Lietuvoje kol kas nepasisekė ne tik sugauti šios žuvies, bet net ir palaikyti. Esu sugavęs lašišą Norvegijoje, tiesa, ne itin didelę, kokių trijų kilogramų, bet įspūdis liko didžiulis.
