Pirmą kartą Lampėdžiuose žvejojau, turbūt, būdamas kokių 11 ar 12 metų. Kadangi tuomet dar neturėjau nuosavos priemonės skylei lede padaryti, tai vaikščiodavau paskui didesnių žvejų būrius ir laukdavau, kada galėsiu pabandyti laimę jų paliktose eketėse. Ar sekdavosi? Nelabai. Vienas kitas ešeriukas neatsisakydavo negrabiai pateikiamos pirktinės blizgės. Tačiau gavau čia daug gerų žvejybinių pamokų ir tai padėjo tobulėti. Paskui laikas nuo laiko čia pažvejodavau ir negalėjau skųstis laimikiais. Bet pradėkime nuo pradžių.
Lampėdžio ežeras (arba, kaip dauguma kauniečių vadina – Lampėdžių karjeras) buvo iškastas buvusio ežeriuko ir pievų vietoje prieš keletą dešimtečių. Kada tiksliai – taip ir nepavyko rasti informacijos. Ilgą laiką jis tiesiogiai jungėsi su Nemunu, tačiau ilgainiui tapo uždaru vidaus telkiniu. Na, gal ne visai uždaru – iš jo į Nemuną išteka siauras upelis. Tai pat, kai Nemune prasideda didesni potvyniai, Lietuvos upių tėvas vėl kuriam laikui susijungia su karjeru, tuo labai pradžiugindamas žvejus. Mat, per potvynius iš čia suplūsta nemažai žuvies, ypač karšių,kuri, jam slūgstant čia pasilieka ir kurį laiką neblogai kimba. Paskutinis toks potvynis, bent jau taip sakė vietiniai, buvo prieš porą metų.
Lampėdis, yra, ko gero, pats didžiausias užlietas karjero tipo ežeras Lietuvoje, Jo plotas siekia apie 125 hektarus, o pakrantės ilgis – net 11 km. Vidutinis ežero gylis – apie 6 metrus. Giliausia vieta – 11 m. Yra kelios salos, viena iš jų – ganėtinai didelė. Vanduo čia yra skaidrus. Dugne glūdi smėlis, kai kur padengtas plonu dumblo sluoksniu. Kai kuriose vietose, ypač seklesnėje, vakarinėje ežero dalyje yra nemažai vandens augmenijos.
Vasarą Lampėdžiai virsta tikra Palanga ir čia ramiai gali pažvejoti nebent tik labai anksti ryte arba valtimi nuplaukęs į mažiau tarp poilsiautojų populiarų vakarinį šio ežero pakraštį. Kitais metų laikais čia karaliauja žvejai ir kiti aktyvaus poilsio mėgėjai bei žioplimnėjantis miestiečiai, kurių ypač žiemos savaitgaliais neatsiginsi. Mat karjeras yra viena populiaresnių miesto rekreacijos vietų.
Vertinant pagal žuvis, bent jau mano nuomone, labiausia karjeras garsėja dideliais ešeriais. Sveriančiais nuo puskilogramio ir į viršų. Jų čia yra palyginus yra tikrai daug, todėl žiemą čia daug kas bando laimę su blizgėmis ar švytuoklėmis, o kitu laiku – mikromasalais arba sukrėmis. Nors karjeras šiemet patikimai užšalo gana vėlai ( sunku pasakyti dėl ko, bet karjerą ledai sukausto vėliau, nei netoli esančią Nevėžio upę), pirmas ledas ir šįmet buvo gana dosnus.
Antra žuvų grupė, kurią čia daug žvejų bando pagauti, (o kartais ir pagauna) yra karšiai. Pasitaiko ir tikrų galiūnų kibimų, tačiau iš esmės vyrauja 1 – 1,5 kg žuvys.
3 vietą reitinge skirčiau lydekoms. Kadangi telkinys šalia miesto, daug kas čia bando laimę turėdami mažiau laiko ar neturėdami valties, man krantai daugelyje vietų yra puikia praeinami ir gali žvejoti nuo kranto.
4-oje vietoje pagal populiarumą (o žiemą – gal ir 2-oje yra kuojos). Jų čia labai daug, ypač vidutiniokių, bet viena kita užkimba didesnė.
Pavasarį (kas žino kur), dugnine gaudomi stambūs sidabriniai karosai ir lynai .Jie kimba dažniausiai naktį. Iš egzotiškesnių žuvų karjere yra sterkų bei šamų. Pasitaiko vienas kitas, matyt, iš Nemuno atklydęs žiobris ar šapalas. Prieš kokį ketvirtį amžiaus teko matyti, kaip žmogus, gaudės vėliavėle pagavo ir ant ledo pasvėrė 4,3 kg vėgėlę. Na, bet jeigu jau kalbame apie tikrą egzotiką, tai pernai po visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie Lampėdyje sugautą 1,3 kg svėrusią...piraniją. Matyt, kažkokio akvariumų mėgėjo paleistą į karjerą.
Na, bet dabar pereikime prie žiemos realijų ir tikro reportažo. Ką ir kur šiame vandens telkinyje galima gaudyti ir pagauti šiuo metu.
Ešeriai. Ovidijaus Uldinsko, dažniau čia blizgiaujančio, teigimu, ieškant Lampėdyje žiemą ešerių geriausia orientuotis į sėklius ir nedidelius – 1 – 3 metro gylius. Gelmės retai kada būna dosnios. Iš bandytų švytuoklių spalvų bent jam geriausia veikia RFSH (natūralios kuojos spalvinimas).
Daugelis atvykusių, ypač atvykusių iš toliau, karšius ir didelius plakius bandu jaukintis 6-7 metrų gyliuose. Tuo tarpu vietiniai, kiek pastebėjau, jaukinasi eketes gana sekliai – maždaug 3 metruose. Ypač geras šių žuvų kibimas kibimas buvo (gal dėl prieš metus buvusio potyvnio?) ant paskutinio ledo pernai. Be karšio negrįždavo beveik niekas, o gudresni, (ypač tie, kas jaukindavo tas pačias vietas nuolat) įsigudrindavo pagauti net po 5 – 8 plačiašonius. Didžiausias karšis, kurį pagavo mano pažįstamas, svėrė net 3,2 kg.
3-4 metrų gylio ribas Lampėdyje mėgsta ir besitaikantys į kuojas. Šįmet kimba daug smulkių kuojyčių, tačiau viena kita peržiangia ir pusės kilogramo ribą. Tiesiog reikia eketės paieškoti.
Praeitą sekmadienio popietę atvažiavęs prie karjero apėjau ledu maždaug jo pusę ir pasikalbėjau su vietiniais žvejais. Dauguma vietinių bandė gaudyti kuojas ir skundėsi, kad jau savaitę, nors ir laikantis atlydžiams, jos kimba labai prastai. Ir iš ties maišeliuose ir ant ledo mačiau besivoliojant po keliolika sprindžio dydžio žuveliokų.
Paėjėjęs ten, kur buvo giliau, pakalbėjau su meškeriotojais, gaudančiais bemasalėmis avižėlėmis (vadinti jais kaip dauguma rusiškai - “besmatylkėmis” kažkaip neapsiverčia liežuvis). Jų laimikis buvo gražesnis – ant ledo gulėjo pas ką keli, pas ką – ir keliolika 100 – 250 g sveriančių karšiokų ir plakių. Sėkmingiausias jų avižas galite pamatyti nuotraukoje
Paskutinį grupė žvejų, iki kurių nuėjau jau pradėjus temti, kaip tik rinkosi daiktus nuo ledo. Jie čia vietiniai, todėl jaukinasi ir žvejoja vis tose pačiose eketės. Laukia karšių, kuriuos sėkmingai traukė pernai. Bet kol kas prie ekečių renkasi tik kuojos. Pasak šių žvejų, karšiams dar gal kiek per anksti. Pernai jie irgi ilgokai jie nekibo, bet kai orai atšilo ir priartėjo pavasaris – pajudėjo kaip reikiant.
Taigi, geriausio žūklės iš po ledo bent jau baltos žuvies gerbėjams, Lampėdyje, ko gero, dar tik bus. Kai orai tokie, pasak vietinių, karšiai gali pradėti kibti bet kuriuo momentu. Tad reikia „budėti“.
