Jonas Mikštas – žmogus, žinomas ne vienam muselininkui. Jis mokėsi muselinės žūklės subtilybių pats. Mėtydavo muselinį valą nuo aušros iki sutemų. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo profesionaliai rišti museles. Jonas mokė svarelio ir muselės mėtymo į tolį ir taikinius – kastingo. Jo treniruojami lietuviai galėjo pasigirti pačiais aukščiausiais pasiekimais šioje sporto šakoje. Jonas Mikštas tyrė žuvis ir dirbo teatre. Menininkas ir mokslininkas, vienas iš tų žmonių, kuriam aukščiausiojo suteikti talentai atsiskleidė daugelyje sričių.

Kada pradėjote meškerioti?

Būdamas gal kokių 5 metų. Aš augau Vilniuje, Žvėryno rajone. Mama ten esančiuose prūdeliuose skalbdavo ir vieną kartą kartu su ja nuėjęs ir kažkokiam senoliui davus man valo gabaliuką su kabliuku pagavau pirmąją žuvį. Taip pat mano abu tėveliai buvo aistringi meškeriotojai, kilę nuo ežeringo Zarasų krašto. Jie dažniausiai žvejodavo sekmadieniais, po bažnyčios, varžydavosi ir neretai mama apgaudydavo tėvą. Atsimenu vieną iš pirmų kartų, kada meškeriojęs su tėveliu pagavau didelę kuoją... Jis vis sakydavo: „Tsyšiai, (tyliau) nebraidyk “, o man, vaikui, tada atsivėrė visai kitas pasaulis, kažkokie vėžiai, keistos žuvys...

Kaip susidomėjote museline meškere?

Meškeriodamas pastebėjau, kad žuvis dažnai maitinasi vandens paviršiuje, bulksi, rankioja visokius vabzdžius, vabalėlius. Neryje mes vaikai mėgdavome aukšles gaudyti musės lerva nuo vandens paviršiaus, užrišę kabliuką tiesiai prie storesnio valo, kad lengviau būtų užmesti masalą be svorio. Vėliau namo, kuriame gyvenome, kaimynui išėjus anapilin, man atiteko, galima sakyti atsitiktinai, klijuoto bambuko muselinės meškerės, ritės, valai. Žinoma, vaikas būdamas nelabai dar supratau, koks tais laikais didžiulis turtas man teko, nemokėjau nei elgtis, nei naudotis. Prisimenu, vieną meškerę pardaviau, buvo mano pirmas vaikiškas biznis. Dar vėliau gavau dovanų rusišką Sabanejevo knygą apie meškeriojimą. Ten buvo mažas skyrelis muselinei žūklei...Bet daugiausiai mokiausi pats, bandydamas, eksperimentuodamas, jokių mokytojų neturėjau.

Jonas Mikštas
Jonas Mikštas
© Asmeninis albumas

Kaip susidomėjote sportu, svarelio ir muselės mėtymu į taikinius, kitaip tariant, kastingu?

Paprastai. Eidavau meškerioti į Nerį Vilniuje, ties Žvėrynu, o šalia, pakrantėje, kažkokie keistuoliai su spiningais (juokiasi) mėtydavo svarelius pievelėje. Vėliau susibendravom, jie pamatė, kad aš mėtau museline meškere, paprašė parodyti, supažindinti su šiuo mėtymo būdu. Taip ir įsitraukiau į šį sportą.

Mėgstamiausias žūklės būdas?

Na, čia gal ne visai meškeriojimo būdas, bet turbūt būtų sportinis muselės mėtymas į taikinius ir į tolį. Žinoma, upė, muselinė yra vieni iš nuostabiausių dalykų gyvenime.

Jonas Mikštas su Lietuvos kastingo rinktine
Jonas Mikštas su Lietuvos kastingo rinktine
© Asmeninis albumas

Mėgstamiausia žūklės vieta?

Vilniuje, Neris ties mano namais, esančiais Žvėryno rajone.

Kokią žuvį labiausiai patinka meškerioti?

Lašišą, man ją meškerioti įdomiausia.

Didžiausias laimikis?

Žinoma, didžiausios žuvys pabėga, iki šiol stovi prieš akis įspūdinga Neries lašiša, išvyniojusi visą papildomą 250 m valą, iššokusi iš vandens, pasirodžiusi visu gražumu ir nutrūkusi... Koloje esu sugavęs gražių žuvų.

Įsimintiniausia istorija, nutikusi žvejojant?

Labiausiai atmintyje įstrigo dvi. Pirma nutiko vaikystėje. Mano mama vedė mane pas gydytojus dėl parudavusių kojos pirštų nagų, galvojo būsiu užsikrėtęs grybeliu. Pasirodo (juokiasi), nagai parudavo nuo vandens. Gydytojai ir klausia: „Ką jis per dienas veikia?“, mama sako: „Meškerioja“. Antra – jau man pačiam turėjus vaikų, prie Žeimenos. Atvažiavęs su bičiuliais ir savo atžalomis prie upės supratau, kad pamiršau savo muselinę meškerę. Na, ką gi, kadangi tais laikais mėgdavome meškerioti iš pripučiamų valtelių, teko užsiinkaruoti su valtele ir mėtyti valą iš rankos. Ir ką jūs galvojat, taip sugavau vieną didžiausių savo gyvenime kiršlių. Nuo tada bičiuliai dažnai sakydavo: „Mikštas ir be meškerės visus apgaudo“.

Jono Mikšto penki auksiniai patarimai meškeriotojams?

1. Jeigu negali numesti muselės iki norimos vietos, nubrisk. Nesikankink mėtydamas ir stengdamasis vos ne vos pasiekti norimą atstumą;
2. Muselę rišti prie valo per kilputę;
3. Atkreipti dėmesį, kaip vabzdys elgiasi patekęs į vandenį ir stengtis vesti savo dirbtiną muselę taip, kad kuo labiau atkartotų gyvo vabzdžio judesius. Žinoma, muselės spalvų tonas irgi labai svarbus;
4. Gerbti žilą plauką ir leisti vyresniam kolegai ar kompanionui eiti pirmiau tavęs, užleisti geresnes žūklės vietas;
5. Svarbiausia, reikia žuvį paleisti širdyje, ne vien prieš kameras.

Ko pasigendate šiandienos Lietuvos meškeriojimo padangėje?

Man atrodo, kad trūksta Lietuvoje sportinio muselės ir svarelio mėtymo į taikinius ir į tolį, kitaip tariant, kastingo. Juk mums sekėsi tikrai gerai, turėjome pasiekę puikių sportinių rezultatų net pasauliniu mastu. Manau, su valstybės ar privačių rėmėjų pagalba, galima būtų atgaivinti būrelį Trakų Vokėje. Ten ir sąlygos, ir vieta treniravimuisi tikrai neblogos.

Palinkėjimas Lietuvos meškeriotojams?

Gal dažniau į bažnyčią vaikščiot (juokiasi), kad sąžinės būtų švaresnės. Norėčiau, kad kuo daugiau būtų nuoširdumo ir tikrumo: ir tarp meškeriotojų, ir apskritai tarp žmonių.

Dėkojame už pokalbį.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kastingo meistras davė 5 auksinius patarimus žvejams

2018-06-25 16:05 Pasidalijimų 89 Komentarų 2

Karštis, spiningas ir dryžuotieji banditai

2018-06-22 17:05 Pasidalijimų 26 Komentarų 2

Arktinių palijų žvejyba Grenlandijoje

2018-06-17 19:10 Komentarų 1

Moterys lakuoja nagus, o ką tuo metu veikia žvejai?

2018-06-07 08:05 Pasidalijimų 40 Komentarų 1