Kažkada, prieš daugiau kaip šimtą metų, čia stovėjo caro kariuomenė, glaudėsi pabūklai, arkliai, buvo saugomi artilerijos sviediniai ir kitas karinis turtas. Dabar – tik samanomis padengti betono blokai, prie kurių glaudėsi du žolėmis ir krūmokšniais, lyg reta barzda, apžėlę tvenkiniai. Atvirai pasakius, nuošali ir kiek gūdoka vietelė. Turinti tarp kauniečių ne pačią geriausią reputaciją. Žodžiu, kaip tik tinkanti istorijoms apie rotanus.
Skirtumas nuo „anų laikų“ buvo tik tas, jog didesnę pusę kadaise švaraus buvusio tvenkinio ploto dengė meldų siena. Senų ekečių nesimatė – vadinasi, iki manęs čia bent jau šįmet niekas nežvejojo. Išgręžiau kelias kontrolines eketes ir iš jų plūstelėjo pūvančių vandens augalų likučiai ir atitinkamas „aromatas“. Nelabai geras ženklas. Jeigu vandenyje jau prasidėję puvimo procesai, galintys pribaigti bet kokias kitas žuvis, išskyrus rotanus ir karosus, vadinasi šios nereiklios žuvys bus sulindusios į dugną ir panirusios į letargo būseną. Gylis prie meldų nesiekė nė trisdešimties centimetrų ir, kaip ir spėjau, niekas čia nesiruošė atakuoti ant avižėlės suvertų trūklių.
Pabandžiau paieškoti gilesnės vietos ir pačiame tvenkinio centre radau gal metro su trupučiu duobutę. Vos pragręžus ledą į eketę lyg iš aeratoriaus pradėjo kilti burbulų virtinės. Būtų šalia kokia gyvenvietė, sakytum, šioje vietoje išeitų koks paslėptas kanalizacijos vamzdis. Tačiau aplink bent jau puskilometrio spinduliu namų nėra. Tad gali įtarti, vandens virimas iš apačios greičiausia yra gamtinės kilmės. Kadangi per pusvalandį nei čia ne tik kad nuodėgulių, bet ir apskritai jokių gyvybės požymių nebuvo, patraukiau per sniegą link atokiau esančio autoserviso, kur palikau automobilį. Gręžte gręžiantis darbuotojų žvilgsnis leido suprasti, jog nelabai suvokia, ką aš čia miške veikiu su žvejybiniu grąžtu ir dėže.
Sekanti legendomis apipinta rotanų žūklavietė buvo VII Kauno tvirtovės fortas. Statytu irgi prieš pat pirmąjį pasaulinį karą carinės Rusijos užsakymu jos karių bei darbininkų rankomis. Lietuvių, sako, prie tiesioginių tvirtovės statybų net neprileido: laikė nepatikimais ir simpatizuojančiais vokiečiams. Tačiau naudojo kaip kasėjus ir pagalbinius darbininkus. Tik dabar pagalvojau, kad rotanai kažkodėl labai siejasi su Rusijos karo architektūros paveldu. Ir vieni, ir kiti atėjo nekviesti iš rytų ir ilgam čia pasiliko.
Septintasis fortas stūkso netoli Klinikų, privačioje žemėje. Jis vienintelis fortas iš visų 11-os statytų ir 9 užbaigtų, kurį kažkokiu būdu apsukrūs veikėjai nepriklausomybės pradžioje sugebėjo privatizuoti. Tad leidausi nuo forto pylimo ne visai įsitikinęs, kad nepažeidžiu kokių taisyklių. Draudžiamų ženklų kaip ir nėra, bet ką gali čia žinoti?
Apie VII forto griovį, kaip ir jo brolį IX forte sklandė gandai, esą čia gyvena keistos žuvys. Mėlynos, raudonos, turinčios keistų genetinių pakitimų – keturiomis akimis, atviromis žiaunomis. Esą čia skubiai atsitraukdami sovietų kariškiai būtent šiame griovyje yra priskandinę cheminio ar bakteriologinio ginklų ir dėl to čia vyksta visokios mutacijos. Ar tai tiesa, būčiau linkęs abejoti.
Logiškesnė atrodė kita versija: mieste esantis vandens telkinys greičiausiai patraukė akvariumistų dėmesį. Būtent čia jie atsikratydavo savo laikomų žuvelių pertekliaus, todėl teko girdėti istorijų, kad čia būdavo pagaunamos akvariumininkams gerai pažįstamos gupijos, kardonešiai, auksinės žuvelės ar net Koi karpiai. Beje, jei neklystu, kažkur čia buvo pagerintas ir didžiausios Lietuvos saulažuvės rekordas. Apie tai plačiai rašė, matyt, vasarą stokojanti temų spauda.
Forto griovyje matėsi retos nendrės, įkritusios medžių šakos, kažkokie neaiškūs kyšantys metaliniai strypai. Išsigręžiau kelias eketes griovio centre (vanduo ir čia buvo purvinai rudas ir dvokė) ir krašte, arčiau meldų. Dėl visa ko įmerkiau į eketę ir „deeperį“. Gylis šioje forto griovio dalyje buvo kiek didesnis: centrinėje dalyje 1,5 metro, pakraščiuose – 80 – 90 centimetrų. Sprendžiant iš prietaiso parodymų, dugne stūksojo storas dumblo ar kitų sąnašų sluoksnis, po kuriuo matėsi kietas pagrindas. Gal akmenys ar žvyras. Jokios gyvybės nebuvo ir čia. Niekas nepanoro paskanauti trūklių, nieko gyvo išskyrus masalą, neužfiksavo ir „elektroninės akys“.
Patikrinau gerą dešimtį ekečių ir pastebėjau nuo šlaito ant ledo bandantį nusileisti vyrą su kažkokiu segtuvu rankoje. Na, pagalvojau, visgi ši teritorija uždara ir tuoj turėsiu ne itin malonų pokalbį. Jau nusiteikiau ginti viešąjį interesą ir spaudos laisvę, tačiau netikėtai išgirdau klausimą – ar pažįstų tokį žmogų, Vilių Mažeiką. Meškeriotojų bendruomenei žinomą asmenį, dingusį prieš kelis mėnesius. Vilių pažinojau iš senų laikų. Gyvenime buvo susidūrę mūsų keliai, tačiau nieko naudingo jo ieškančiam pareigūnui negalėjau pasakyti. Jis dažnai būdavo čia, leisdavo ir šerdavo žuvis bei rašydavo apie tai straipsnius ir pats leisdavo knygas. Jis buvo vienas iš tų keistuolių, kurį ne daug kas suprasdavo. O štai ėmė žmogus ir dingo. Kas žino, gal būt net kažkur čia, kur aš gręžiu eketes.
Nors nesu prietaringas, bet kažkaip nejauku pasidarė, būnant čia vienam fortų sienų, kur karo metu buvo kalinami ir žudomi žmonės. Tad patikrinęs dar dvi eketes, išgręžtas arčiau kranto, patraukiau mašinos link. Gėda pripažinti, bet „mokslinė“ ekspedicija baigėsi be rezultatų: Lietuvos mokslui dar teks luktelti fortų rotanų tikriausiai iki pavasario.
O aš turbūt nuo šiol rašysiu tik apie grybavimą ir kates, jeigu net rotanų jau nebesugebu pagauti. O jei rimtai, manau, kad koja šiandien pakišo vandens pasirinktuose telkiniuose buvęs deguonies trūkumas vandenyje, užmigdęs šias neregėto gajumo žuvis iki pavasario. Ką gi, misiją teks kažkada pratęsti. Juo labiau, kad ichtiologai sako, jog vieno iš fortų tvenkinių buvo rasta dar viena invazinė ir potencialiai pakankamai pavojinga žuvis. Neaišku, kiek ji yra plačiai išplitusi. Tad pavasarį yra tikėtina čia sulaukti ir tikrosios mokslininkų ekspedicijos. Ką gi, seksime įvykius. Galbūt pakvips dar viena sensacija.
