Aukštaitijos Šventoji, Mūša, Venta, Nevėžis, Šešupė – tai tik kelios vidutinio dydžio upės, kuriose gyvena tikrai daug salačių. Į šias upes spiningautojai dažniausiai keliauja gaudyti lydekų, šapalų ar ešerių, o kartais užkimbantys salačiai nurašomi maloniam atsitiktinumui.
Aš elgiuosi priešingai – į tokias upes keliauju gaudyti būtent salačių, o atsitiktiniais laimikiais laikau visas kitas žuvis. Tiesa, geras salačių žūklės metas tokiose upėse trunka gana trumpai – prasideda iškart po draudimo ir tęsiasi iki birželio vidurio ar pabaigos. Vėliau mažesnės upės gausiai apželia vandenžolėmis, tarp kurių spiningauti pasidaro gana sudėtinga.
Kodėl salačiavimui renkuosi mažesnes upes? Dėl kelių priežasčių. Pagrindinė ta, kad mažesnes upes tiesiog mėgstu labiau – jose lengviau patikrinti įvairias vietas, nes jos nėra taip nutolusios viena nuo kitos kaip, pavyzdžiui, Nemune. Be to, mažesnėje upėje viskas aiškiau – tereikia išmokti perskaityti vandens tėkmės teikiamą informaciją ir jau stovėdamas ant kranto gali atskirti, kur yra duobė, kur dugno skardis, kur po vandeniu guli akmenys ar kiti kliuviniai.
Ir dar vienas dalykas – mažesnėje upėje nereikia sunkių masalų ir pačių tolimiausių metimų, todėl galima naudoti kur kas liaunesnius įrankius. Tad ir kova su užkibusiu salačiu suteikia žymiai daugiau emocijų.
Kaip ir didžiosiose upėse, taip ir mažesnėse surasti salatį nėra sudėtinga, nes šios žuvys medžioja triukšmingai ir pačios išsiduoda. Visgi sugauti tokį vienišą medžiotoją gana sunku. Laimei, yra vietų, kuriose smulkmę vaiko ne vienas plėšrūnas. Tai nereiškia, kad salačiai medžioja būriais lyg kokie ešeriai. Tačiau kai kurios upės vietos tiesiog gali pasiūlyti grobio, kurio užtenka ne vienam salačiui, tad tokiose vietose ir patruliuoja ne viena žuvis.
Visas tokias vietas vienija vienas dalykas – jose gausu smulkmės, o salačiai turi plotų, iš kurių tą smulkmę jie gali puldinėti. Sekli įlanka su į upės vagą staigiai nusileidžiančiu skardžiu, ruožai, kuriuose upė tai išplatėja, tai susiaurėja, rėvos su žemiau susidariusiomis duobėmis, keli stambūs dugne gulintys akmenys – tai orientyrai, kurių nereikėtų aplenkti, jei norite sugauti vidutinio dydžio upės salatį.
Pagrindinis mano ginklas gaudant tokių upių salačius – tai mūsų šalyje sparčiai populiarėjančios mikrovartiklės. Net 3-6 gr tesveriančias tokias vartikliukes galima užmesti gana toli ir tiksliai, jos puikiai dirba traukiamos tiek pasroviui, tiek prieš srovę ir, svarbiausia, jos tikrai patinka žuvims.
Dauguma tokių blizgučių apginkluotos ne trišakiais, o vienšakiais kabliukais, tačiau tai dar didesnis jų privalumas. Taip, tuščių kibimų pasitaiko gal kiek daugiau nei naudojant trišakius, tačiau vienšakis kabliukas ypatingai gerai slysta pro visas vandenžoles, tad blizgutes galime pasiųsti ten, kur žūklė kitu masalu būtų beviltiškas reikalas.
Pats žūklės principas paprastas. Tiesiog randame vietą, kurioje nuolat smulkmę atakuoja salatis, atsistojame, o dar geriau – įsibrendame, kad žuviai būtume nepastebimi, ir kantriai tą pasirinktą plotą šukuojame masalais. Ir, žinoma, tuos masalus traukiame greitu tempu. Nesvarbu, kur gyvena salatis – Nemune ar kokioje Šešupėje – greitas masalo traukimas jam vis tiek yra priimtinesnis nei lėtas.
