Noras mokintis mane nubloškė į Didžiosios Britanijos užkampį – Velsą. Tiesa, vieną gražiausių užkampių, vadinamą mažąja Škotija. Kur geležinkelio bėgiai nutiesti kelių šimtų metrų gylio slėnyje ir keliaujant traukiniu kilnoji akis tai aukštyn į netikėtai išnyrančias didingas kalvas, tai žemyn, kur kas kelias minutes šmėsteli sraunios upės rėvos, nes dėl mūsuose nematytų reljefo bangų tiesti bėgių ne palei upę tiesiog nėra kaip.
Neslėpsiu, aukštosios mokyklos reitingas kaip mat nuėjo į antrą planą, kai supratau, kad pro universiteto miestelį teka kiršlių ir upėtakių pilna upė. Dabar vienas perspektyviausių duburių miestelio klubo ruože srūva vos už gero šimto metrų nuo mano studentiškų namų. Tiesa, švelniu rudeniu ir ratilus keliančiais kiršliais bei upėtakiais grožėjausi tik nuo kranto ir atsirėmęs į ramentus, nes kiek neapdairiai kirtau gatvę. Kita vertus, galbūt dėl to nesumoviau pirmo trimestro.
Antras trimestras jau kiek prastesnis. Pažymių, ne žuvų statistika. Vėl turėjau dvi kojas, o muselininkui jos labiausiai reikalingos braidymui. Buvau pasiilgęs upės taip, kad vienu momentu rezgiau planą bristi pasiremdamas vienu ramentu ir visiems sakyti, kad čia naujoviška braidymo lazda.
To neprireikė, koja sugijo, ir aš – strimgalviais į upę. Pirmoji žvejyba kaip pirmasis pasimatymas – neužmirši. Jei bent pora dienų nelyja, vanduo tampa krištolo tyrumo, skaičiuok sau dugno akmenis. Tiesa, žuvys tuomet mato daugiau nei joms priklauso. Kaip normalus Lietuvos museliautojas, nerišau prie valo sausos musės sausį. Juodas wooly bugger'is, pamaniau, visur juodas. Pasirodo, nelabai. Srovė, greičio ir gylio santykis matyt neleido pasiekti žiemojančių žuvų gylio. Antras pasiūlymas – pheasant tail‘as. Na, kur gi jūs, galvoju, tie, kurie rudenį galvas kaišiojot. Seklesnėse vietose ramu, sunki 10 numerio nimfa tik akmenis skaičiuoja. Tyla iš žuvų pusės priverčia susvyruoti savivertę po kelių mėnesių fantazijų gipse. Prasupsiu po tiltu, ten lyg ir pagilėjimas. Bilst, tympt, tympt, pokšt. Viena nimfa mažiau. Va, šitai jau aiškiau. Tas laimės jausmas, kai supranti, kad tu – ne beviltiškas.
Šiandien jau rašau ramus, 45 centrimetrų apsamanojęs kiršlys pabuvojo mano graibšte, nori nenori skaidrūs vandenys privertė išmokti prancūziško nimfavimo. Trečiadieniais su savo šefu keliauju į 1960 m. įkurtą muselininkų klubą rišti muselių. O mažiau nei už mėnesio aplankyti atvyks pora meškerės brolių iš gimtinės ir leisimės tyrinėti gausybės Pietų ir Šiaurės Velso Kambro kalnų upėtakiais knibždančių ežerų ir kiršliais dosnių upokšnių. Tikimės pataikyti į patį lašalų sąskrydžio piką. Bet čia jau kaip nuskils su orais. Šios ir kitų savo klajonių aprašymais ir vaizdais pažadu reguliariai kelti jums pavydą, o muselinės tėvynėje įgytomis žiniomis pasidalinti. Iki susitikimų paupiuose.
