10 valandą ryto su gerų bičiulių kompanija aš jau „riedėjau“ link seliavinio ežero. Dar pora vingių kaimo keliukas ir vieškelėliais ir mes prie jau čia. Mano kompanionai vikriai iš mašinos išsitraukė savo mantą, susėdėjo ją į rogutes ir pasileido link ežero. Na, o aš, vienoj rankoj laikydamas grąžtą , kitoj – krepšį ir dar persimetęs per petį žūkladėžę klibikščiavau iš paskos, galvodamas: „Rogutės žiemą vis dėlto geras dalykas…“.
Prasideda ekečių gręžimas ir įsikūrimas. Kaip žinia, seliavų žūklė pakankamai sėsli, čia ne lakstymas liežuvį iškišus paskui ešerius. Todėl galima įsirengti tikrą stovyklavietę: su palapine, primusu, kėdutėmis, žvakėmis... žodžiu gali meškerioti kaip Kanadoje – namelyje ant ledo. Mūsų kompanija tokio komforto neturėjo, bet įsikūrėme pakankamai patogiai.
Pirmieji seliavinių sistemėlių įleidimai į eketę ir kiekvieno galvoje kirba noras kuo greičiau pagauti gilumų gyventoją. Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmą seliavėlę (pamačius jos dydį, kitaip ir nepavadinsi) pagavo mūsų žūklės gidas Audrius. Kadangi kompanijoje ne aš vienas buvau naujokas tokių žuvų meškeriojime, iš kart Audrius apipilamas daugybe klausimų: kokiame gylyje užkibo, kokį masalą geriau kabinti, kaip virpinti meškerėlę ir t.t.
Klausydamas atsakymų pamačiau, kad mano meškerėlės sargelis linktelėjo, pakirtau ir pradėjau sukti ritės rankenėlę, jausdamas kitam valo gale kažką spurdant. Ir štai, iš eketės pasirodė ji – gražuolė seliava, pirmoji ir visai dar „padoraus“ dydžio!
Išklausius visus Audriaus atsakymus, prasidėjo intensyvūs „praktiniai užsiėmimai“. Bet ne viskas taip paprasta, kaip iš pirmo karto gali atrodyti.
Pirmiausia reikia įsidėmėti, kokiame gylyje sugavote pirmąją žuvelę. Tai lengviausia padaryti skaičiuojant ritės pasukimus nuo dugno. Žinoma, laikas nuo laiko reikia bandyti masalus nuleisti žemiau ar pakelti aukščiau.
Pasirodo, seliavą pakirsti irgi nėra taip lengva. Mūsų bičiuliui Martynui vikruolės seliavos sugebėjo nutraukti ne vieną „džokerį“, ant meškeriotojo kabliuko taip ir neužkibusios. Masalo virpinimas irgi privalomas „atributas“, seliavų žūklėje, nors kartais galima šia žuvelę pagauti ir ant pasyviai vandens storymėje kabančios sistemėlės. Taip pat pravartu laikas nuo laiko seliavą pašerti „džokeriu“, nuleidžiant šėryklą į gylį, kuriame būriuojasi žuvys.
O toliau vyko tikra žvejyba gerų bičiulių draugijoje: diskusijos, juokai, patarimai... Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad seliavų žūklėje tikrai nesijausite vienišas. Net jei atvažiavote vienas, jums nuotaiką pakels (na gal kartais pradės ir erzinti) kitų, šalia žvejojančių kompanijų šnekos. Nes dažniausiai seliavinės ežero duobės visiems būna gerai žinomos ir čia vienišu vilku, tikrai nebūsite.
Tai, kaip galų gale mums sekėsi? Turiu prisipažinti, kad aš per gerą pusdienį viso labo pagavau tik keletą žuvų. Bet mūsų gidas Audrius sugebėjo iš eketės išprašyti ir kelias dešimtis sidabru tviskančių žuvelių. Taigi, diena gal ir nebuvo „seliavinė“, bet pirmajai pamokai tikrai tinkama. Todėl linkiu visiems – pirmyn prie ežerų ir išbandykite savo laimę seliavų žūklėje!
