Šokinėja, bet nekimba
Atvirai pasakius, nesu didelis komercinių tvenkinių fanas. Mieliau laiką su meškere rankose leidžiu miškų apsuptuose ežeriukuose ar upeliuose, tačiau kartais nėra kito pasirinkimo. Ypač tada, kai nori susigrumti su karpiu. Gal ir ne su tokiu monstru, kokius vaikosi tikrieji karpininkai, bet bent jau su poros kilų rubuiliu.
Todėl vieną saulėtą spalio dieną su savo geru bičiuliu Vaciu Paulausku nusprendėme aplankyti UAB „Arvydai“ tvenkinius. Aplinka čia tikrai puiki – visus tvenkinius supa miškai. Maloniai nuteikė ir nuo pat pradžių mus pasitikusi darbuotoja Snieguolė, geranoriškai parodžiusi tvenkinį, kur galėtumėme pabandyti susigrumti su auksažvyniu karpiu.
Taigi, pradėjome ruoštis. Žinodamas, kad tvenkinių vanduo bus jau gerokai atšalęs, paruošiau tamsios spalvos jauką, pagamintą žuvies miltų pagrindu ir pagardintą kanapėmis. Masalų turėjau įvairių, bet kreipdamas dėmesį į vandens temperatūrą, nusprendžiau pradėti žūklę su pelete, liaudyje vadinamo „smirduko“ kvapo prisotinta. Method šėryklėlė nuskriejo į tvenkinio tolius ir nekantrus laukimas prasidėjo…
Deja, laikas bėgo, karpiai turškėsi vandenyje, tačiau kibti nenorėjo. Bandžiau visokias pelečių variacijas: skęstančias, plaukiančias, įvairiausių spalvų ir skonių, bet niekas negelbėjo.
Masalų klasika ir teisinga taktika
Kadangi pagrinde žvejojau su dugnine ir method tipo šėryklėle, o plūdinę su slieku ir musės lerva buvau užmetęs kaip kontrolinę meškerę, tai ir gaudžiau peletėmis. Taip bežaidžiant su „granuliuotais stebuklais“ laikas sparčiai seko, o mano kantrybė taip pat.
Na, ką gi, atėjo metas klasikai – sliekui ir kukurūzui. Užnėręs šiuos du draugus ant kabliuko su „plauko“ sistemėle, paleidau „ganytis“ į „Arvydų“ tvenkinio plotus. Ir ką jūs galvojant, po kelių minučių dugninės viršūnėlė susilenkė ir ritės baitrunneris užgrojo.
Pakėliau meškerę – nieko… Ištraukus paaiškėjo, kad kabliukas kažkodėl nutrūko. Persirišau pavadėlį, užmoviau tą patį sumuštinį ir vėl užmečiau. Ilgai laukti nereikėjo, feederio viršūnėlė vėl sulinko ir valas pasileido iš ritės. Paėmus kotuką iš karto pajutau žuvį kitame valo gale ir pamažu pradėjau tempti laimikį krantan. Po ne itin ilgos kovos gražuolis „veidrodukas“ atsidūrė graibštelyje. Deja, kaip paaiškėjo vėliau, jis ir buvo vienintelis tos dienos „herojus“. Tiesa, dėdei Vaciui dar užkibo mažas lynukas, bet daugiau auksažvynių nesuviliojome.
Turbūt šaltas vanduo darė savo. Ir, nors karpiai džiaugėsi karts nuo karto iššokdami į vandens paviršių galbūt jau paskutinėmis saulėtomis spalio dienomis, tačiau kibti nenorėjo. Pasak tvenkinių darbuotojos Snieguolės, „ jei pradėjo kibti plačiakakčiai, vadinasi karpių laikas baigėsi“. Ir, kaip tyčia, tą dieną „Arvydų“ tvenkiniuose buvo sugautas įspūdingo dydžio plačiakaktis...
