Britiškas oras pakišo riebią velsietišką kiaulę. O gal labiau – avį. Dar prieš savaitę plieskusi saulė, pamišę nuo šilumos paukščiai medžiuose, pievoje besivoliojančios studentės nuteikė labai viltingai. Visi šie ženklai rodė, kad tuoj turi pasirodyti lašalas. Deja. Nuo vandenyno pasirodė ledinio vėjo šuorai, kurie tokiu metu priverčia atidėti bet kokius dauginimosi poreikius. „Freezing winds kill the hatch“ kaip čia sakoma. Ir dar lietaus. Spjaudytis pradėjo vos išvažiavus.
Kol pervažiavome Brecon Bakono nacionalinį parką, lietus visai įsismarkavo. Dar pora valandų net per lietų užburiančiais kalnų kraštovaizdžiais ir mes jau beveik čia. Sukirtę dailiame senoviniame akmeniame miestelyje sočius angliškus pusryčius imame dairytis, kur įsigysime leidimus. Juk lyja, gal nežvejoti. Juk peršlapsime, pagalvojome. Bet tai o ką daugiau veikti, daugiau gi kaip ir nieko nemokame. Balsų dauguma, demokratiškai, du prieš vieną, nutarėme žvejoti.
Lincencijas pirkite čia, degalinėje, pirštu žemyn parodė pardavėjas. Netrukus jau vingiavome kosminiu mėnulio paviršiumi ir prieš akis ėmė vertis kelių dešimčių metrų užtvankos betonai. Upėtakių žvejyba mėnulyje – netikėtai sutapo mūsų mintys dėl to, ką matome. Būtų labiau tiesa, jei nepliauptų. Vanduo akmenuotame Šiaurės Velso dirvožemyje nesigeria gilyn ir tūkstančiais siūliškų upelių plūsta šlaitais žemyn į ežerą. Erdvūs vandens horizontai, dantytas kraštovaizdis, akmeniniai atabradai atrodė išties egzotiškai.
Paskaičiavę, kad turime maždaug valandą, kol lietaus vanduo užtikrintai pasieks apatinį trikotažą, ėmėme paskubomis šmirinėti po savo musių dėžutes, ieškodami kažko mažo, juodo ir plaukuoto, kaip buvau prisakytas čia gaudžiusio aštuoniasdešimtmečio kolegos. Ir tokiomis sąlygomis, žinoma, šlapio. Ant 14 numerio kablio surištas redtagas ar net juodas pulsaras atrodė kažkas į tą pusę. Pasitraukę toliau nuo vietos, kur į ežerą kriokdamas suteka kalnų upelis, radome vandenis, kuriuose jau galėjome įsibridę matyti savo batus. Reikėjo tikėtis, kad ir upėtakiai matys mūsų muses.
Kur mesti: arčiau, toliau? Kaip surinkinėti: lėtai į „aštuoniukę“ ar ilgais patraukimais? Tas momentas, kai grįžti atgal į laikus, kai žvejyba upėje museline atrodė tiek pat mistiškai. Ir prisimeni, kad nepadarei namų darbų. Ačiū upėtakiams, nebuvo tokie snobai, kaip tikėjomės. Augustino riksmas „Turiu!“ nudžiugino. Lietaus talžomame prūde be jokių suprantamų orientyrų pakibusi žuvis ant draugo meškerės nekelia nei menkiausio pavydo. Du čiupimai, vienas užsikabino, džiūgauja. Žuvis, tiesa, nedidelė, kokių 25 centrimetrų, tačiau arši. Penktukas kratėsi kaip pasiutęs. Dar pora žuvų ir keletas neužsikabinusių papildė draugo sąskaitą ir tai popietei prikabino šypseną.
Man sekėsi prasčiau. Nepakankamai toli numečiau, nepanaši buvo mano musė į ežero šešiakojus gyventojus arba surinkinėjau netinkamai. Vienas trukt buvo viskas, ką pajutau. Po to ėmiau atsitokėti nuo karštinės, degimo noru pagauti ir pamažu pradėjau jausti aplinką. Vėsus vanduo jau tekėjo stuburu žemyn. Supratau, kad dar vienos musės savo pirštais nebepririšiu. Pasukau mašinos link.
Grįždamas atgal sutikau mūsų trečią muškietininką – Ernestą. Aną, pradžioje ignoravusį mūsų entuziazmą ir pasiryžusį lietų pralaukti mašinoje, pasirodo, apėmė nerimas, kai ilgiau negrįžome. Ne dėl to, jog mums kažkas nutiko. Tiesiog, jei tiek laiko negrįžtame, matyt, kimba. Juodos mintys. Kartą išlipo iš mašinos, susirinko meškerę, atėjo prie ežero – mūsų nėr. Po to antrą. Apsiramino tik išvydęs mano sustirusią varvančią žmogystą. Skirtingus žmones ramina ir džiugina skirtingi dalykai.
