Penktadienio rytą, kaip paskutiniu laiku esu pripratęs, skambinėjau savo bičiuliams iš įvairių Lietuvos regionų ir rinkau informaciją savaitgalio aktualijų straipsniui apie ledą, vandens lygį upėse ir žuvų kibimą. Atėjo eilė ir Aukštaitijos perlui – Utenai. Senas prietelius Algis Kalinauskas ilgai nekėlė telefono, bet kai perskambino – prapliurpėme gerą penkiolika minučių. Šalia vietinių aktualijų išgirdau ir aktualijų iš Latvijos: Jūrmaloje esą gerai kimba stintos.

Praeitą savaitgalį Algis čia pagavo 18 kilogramų. Kiti kartu važiavę uteniškiai kiek mažiau, bet laimikio masės skaičius vis tiek sukosi apie „niolika“ ir palyginus su žiniom iš mūsiškių Kuršmarių, kur irgi buvo kalbama apie „niolika“, tačiau... vienetų, atrodė labai gundančiai. Todėl kažkaip netyčia užklausiau – ar jis nežada dar kada važiuoti. „O taip“, atsakė Algis – šį sekmadienį. Tad neišlaikiau nepasisiūlęs į kompaniją, o bičiulis, daug negalvojęs sutiko mane priimti į savo ekipažą.

Žodžiu, ankstų sekmadienio rytą susikrovęs, ką turėjau, dūmiau Utenos pusėn. Vienintelis dalykas, kas šiek tiek neramino, kad neturėjau palapinės. O be jos, kaip sakė Algis, visą naktį išsėdėti bus „mirtis“. Na, bet ne tokių dalykų teko gyvenime patirti. Ką jau čia. Išsėdėsim.

Utenoje permečiau savo daiktus į savo bendrakeleivių – Algio ir Gintaro „Pasatą“. Čia sužinojau, kad Algis suorganizavo (Gintaras paskolino vieną iš savų) palapinę ir man. Seniai sakau – uteniškiai – geri žmonės. Visada pasirūpins kitu.

Nuo Utenos iki Jūrmalos – vos du su puse šimto kilometrų. Jei keliuose ne ledas, galima į ten galima nušvilpti per pusketvirtos valandos. Tad kolegų pažadas, kad jau per pietus tupėsime ant ledo nebuvo iš piršto laužtas.

Tačiau prieš lipant ant ledo privalėjau kažkur nusipirkti leidimą žvejoti Latvijoje, o tai, pasirodo, nėra jau taip paprasta. Trijose kolonėlėse, kuriose buvome sustoję leidimai jau buvo pasibaigę. Dviejuose Jūrmalos prekybos centruose girdėjau tą patį. Kaip supratau, visus juos išpirko plūstantys stintauti mūsų tautiečiai. Jau galvojau, kad taip ir teks likti nepažvejojus, tačiau užėjus į trečią prekybos centrą – mūsiškę „Maximą“ – ir gražiai paprašius kasininkės atrado dar vieną „Makskerešanas karte“. Tiesa, tik metinė – kainuojanti panašiai, kaip ir pas mus – 14,23 Euro. Esą jos būna trijų mėnesių ir kainuoja apie 7 eurus, bet tokias išperka pirmiausia. Leidimų dienai, kaip pas mus, niekas čia nepardavinėja. Matyt, neapsimoka.

Taigi, kalbant apie leidimų išdavimo sistemos paprastumą galime būti tikri, mes latvius tikrai lenkiame mažiausiai penkiais metais. Tiesa, latvišką leidimą, kaip ir pas mus, lyg ir galima įsigyti internetu, tačiau iš kalbintų tik vienam kitam pavyko. Mat tam būtų gerai mokėti latvių kalbą.

Populiariausia lietuvių žūklės vieta, kiek minėjo kolegos, yra pervažiavus tiltą per Lielupę ir ties vandens parku sukti į dešinę ir pavažiuoti pro privačius namus gatve, nusukti link prieplaukos. Ten jau laimės dalykas, kiek arti kanalo pavyks pasistatyti mašiną. Mums pavyko įsprausti automobilį į ką tik išvažiavusio vietą, tad iki vandens reikėjo eitu ne daugiau kaip 30 metrų. Paėjus dar dešimt kart tiek, jau buvo galima sėsti ir gaudyti stintas.

Pirmasis stintautojų „kolūkis“ buvo visai arti, tačiau kilnojančių rankas žvejų nesimatė. Pasak Algio, šiais metais stinta dažniausia kimba tik sutemus. Atkreipiau dėmesį, kad iš sėdinčių kanale mažiausią pusė sudarė mūsų tautiečiai. Tai irgi nestebina. Stintų žūklė tarp latvių nėra itin populiari – jie labiau „svaigsta“ dėl savo „vimbų“ (žiobrių) ar ešerių su lydekomis beri sterkais. Stintas labiau gaudo vietiniai rusai ir atvažiuojantys lietuviai.

Algis mus pradžioje nuvedė prie vietos, kur laivybos kanalas palaipsniui išeina į Lielupės upę, o šioji, vos už kilometro ar net mažiau įsilieja į Baltiją. Čia stabtelėjome ir išsigręžėme pirmąsias eketes. Gylis – septyni su puse – aštuoni metrai. Ir niekas nekimba. Vienintelis Gintaras džiaugėsi pirmąja stinta. Užtat iš čia patogu stebėti visą akvatoriją – tiek kanalą, tiek upę ir nuspręsti, ką daryti toliau. Pasak mūsų gido, kanale sėdėti neapsimoka. Čia gal ir pagausi kokį šimtą ar kitą stintų, tačiau jei nori pagauti iš ties gerai – reikia eiti į pačią upę. Ten migruoja pagrindinę masė žuvies dalis. Tačiau ten yra ir loterijos elementų – turi pataikyti ant stintų būrio. Prašausi – gali likti ir be stintų. O kanale vis tiek pagausi.

Pasitarę nusprendėme rizikuoti patraukėme ten, kur mūsų gidas žvejojo ir gerai pagavo praeitą savaitgalį. Čia jau sėdėjo pažįstama žvejų kompanija iš Panevėžio, kol kas dar taip ir nemačiusi kibimo. Visi laukė sutemų. Kurios greit atėjo, statant palapines, jungiat šviesas ir nešiojant daiktus.

Pirmieji stintų kibimai prasidėjo tik apie 18 valandą, ir tie patys labai nedrąsūs. Masalus pešiojo mažytės piršto ilgio stintelės. Kaitaliojome avižas, reguliavome šviesas, ėmėmės kitų gudrybių, tačiau kibo tik pavienės žuvys. Apie mūsų palapines susispietė dar daugiau žvejų, girdėjosi latvių ir rusų kalbos, tačiau gerai nekibo niekam. Užtat buvo minimos vis naujos išganymo valandos: esą kibs nuo 18; kibs nuo 22:, kibs nuo 2 valandos nakties. Ir kas kartą su nauju tikėjimu jos laukdavome.

Galbūt šiandien nosį kišo atgalinė srovė, kažkodėl tekėjus nuo jūros. O gal veikė priartėjusi staigi oro permaina: apie pusiaunaktį vėjas pradėjo plazdenti palapines ir prasidėjo pūga, drebianti šlapią sniegą. Žmogeliai be palapinių kurį laiką dar kentė, tačiau vėjui įsisiūbavus, vienas po kito pasuko kranto. Užtat palapinėje buvo jauku sėdėti. Sėdi sau ir svajoji, skersa akimis žiūrėdamas į sargelius, kaip laukia ūžauja vėjas ir siautėja pūga. Kas 15 – 20 minučių sulaukdavai pavienio kibimo.

Kolegos ta proga išsivirė sriubos, koldūnų – smagiai panaktipiečiavome ar kaip čia tai pavadinti. Apie 3 valandą pūga visai įsišėlo – palapinės pavirto šlapio sniego kalnais, o virš ledo pradėjo kauptis vanduo, kuris pasiekė ir palapines. Tokia visai romantiška žūklė išėjo – sėdi krėsle, kojos vandenyje, o šalimais, žiūrėk, praplaukia kokia putplastinė masalų dėžutė, maišelis ar netyčia nukritęs duonos gabaliukas. Ir stinta, netikėtai atsikabinusi ar nepataikyta įmesti į kibirą, nukrenta į akvariumą ir ilgai plaukioja, ko randa eketę. Tokia idilė be jokių pokyčių truko iki pat paryčių. Tad su kolegomis nusprendėme, kad kai tik prašvis - dėsimės daiktus ir mausime į krantą ir mes. Jeigu šiandien neskirta – tai ir nieko nebus.

Tačiau visada taip būna. Kai jau visai prarandi viltį – Dievas atsiunčia malonę. Švintant sargelius supurtė netikėtas stintų kibimo pliūpsnis. Su dviem meškerėlėmis (tik tiek leidžia Latvijos žvejybos taisyklės) darbuotis jau sunkiai išėjo – teko pasitenkinti viena. Ir toks „juodas darbas“ truko apie valandą ar pusantros. Nuo ledo pakilome tik apie 10 valandą, o kol susidėjome daiktus ir pasiekėme krantą – atėjo ir pusiaudienis.

Po to laukė dar ilga kelionė namo apsnigtais ir nevalytais Lietuvos ir Latvijos keliais. Odisėja, matant nuvažiavusius nuo kelio sunkvežimius, padedant kažkam išsistumti iš pusnies automobilius ir kaskart bijant nenulėkti į pakelės griovį patiems. Ačiū Dievui, visi namus pasiekėme sėkmingai.

Paskaičiavau, kad pagavau per šimtą stintų ir vieną plekšnę. Beveik viską – minėtą ryto valandą. Daugiau patirties turintys kolegos turbūt pagavo dvigubai tiek. Pasak Algio, tai buvo blogiausia jo stintų žvejyba per paskutinius kelis metus. Nepagauti bent 10 kilogramų agurkažuvių Latvijoje yra tiesiog gėda. O man tai buvo iš ties puikiai praleistas laikas, pamatytas naujos vandens telkinys ir pažinti nauji žmonės. Ačiū jiems už pakvietimą ir rūpestį – be jų palapinės ir globos tikrai tądien būtų tikrai ne pyragai.

Na, o pats turiu įtarimą, kad į Latviją šiemet dar tikrai sugrįšiu. Gal tik ne stintų, o žiobrių ar lydekų. Juo labiau, kad ir metinį leidimą jau turiu. Negi, dabar, kaip sako apsukrieji suvalkiečiai, leisi tokiam gerui tuščiai prapulti?

Kablys.lt

„Žiobrinės“ prie Šventosios

2019-05-07 08:40 Pasidalijimų 38 Komentarų 1

Žiobrių šėlsmas Aukštaitijoje: kai jau nebesinori

2019-04-24 13:40 Pasidalijimų 99 Komentarų 1