Nuo neeilinio šios vasaros karščio išdžiūvusiuose Jamtlando ežerus jungiančiuose upeliuose neaptikęs jokios gyvybės, nutariau pradėti žūklę nuo ešerių. Tuo labiau, kad nenorėjau žadinti draugų, o pasivaikščioti brėkštant rytui akmenuotomis ežero pakrantėmis vienam – tikras malonumas.

Keistesnių rytų nei Švedijos šiaurėje dar nebuvau matęs. Liepos mėnesį šviesu maždaug iki dvyliktos nakties, tada porai valandų aptemsta, o švisti pradeda gerokai prieš tris. Tiesą pasakius, naktys irgi tokios neįprastai šviesios, kad be tamsių užuolaidų sunku užmigti, ir kiek tos nakties... Nors švinta anksti, saulės reikia palaukti geras dvi valandas, mat jai reikia pakilti virš kalnų. Rodos, žvejok ir džiaukis. Tačiau apie septynias mano pirmas sutiktas švedas ūkininkas žiūrėjo į mane lyg į ufonautą.

Pirmiausia dėl to, kad čia niekas nežvejoja nuo kranto. Antra – nežinau, kas turi atsitikti, kad švedas eitų žuvauti trečią ryto. Apie dešimtą jau galima pamatyti vieną kitą tingiai išplaukiančią valtį. Įdienojus pradeda siausti vaikai: gana greiti kateriai ir valtys, į kuriuos prisėdę paauglių ir dar jaunesnių vaikų, taip skrodžia bangas, kad man truputį nejauku, o jie mojuoja visiems žmonėms ir lekia toliau.

Mėtau sau 7,5 cm guminuką (su mažesniais neverta terliotis), karts nuo karto užkimba tai nedičkis ešeriukas (vietiniais masteliais nuo 30 cm jau imamas), tai lydekiokas iki kilo. Smagu. Tik išlindus saulei žuvis pastebimai suaktyvėja – ir taip visą savaitę. Netoli kranto jau pavyksta pagauti apie 35 cm ešerių, tačiau po poros valandų žuvis, matyt, perkaitus, nuplaukia kažkur tolyn, ir vėl tenkinuosi pavieniais laimikiais.

Vienoje vietoje kažkas įnirtingai baksnoja masalą užmetus kiekvienąkart, tačiau pakirsti neina. Suintrigavo. Nekeičiu nieko, tik kirtinėju ir kirtinėju. Galų gale išlupu delninę kuoją. Nieko sau. Gal ir ne stebuklas pagauti kuoją spiningu, bet paprastu 7,5 cm tvisteriu – tikrai neįprasta. Ištraukiu dar porą mažesnių ir paleidęs jas einu namo. Pakaks pramogų.

Per savaitę Švedijoje surengiau dar vieną identišką žvejybą, bet, kadangi viskas kartojosi vos ne minučių tikslumu, tapo tiesiog nuobodu. Pagalvojau, jog bus daug įdomiau kaitalioti tiek masalus, tiek žvejybos vietas ir stebėti, kas gi užkibs. Matyt, tai lėmė, jog ešerių pagaudavau ne tiek daug, tačiau visų dydžiai sukosi apie 35 cm. Deja, keturiasdešimties centimetrų taip ir nepavyko peršokti, o skaičius 39, pradžioje taip džiuginęs, tapo kaip ir prakeiksmu – vis nauja nusivylimo dozė pamatavus žuvį.

Antrą savaitės pusę gyvenau prie kito ežero, visiškai nutolusioje nuo žmonių apgyvendintos teritorijos vietoje, ne tik be telefono ryšio, bet ir be elektros, paprastoje medžiotojų trobelėje. Maistu pernelyg nebuvome apsirūpinę, tad tekdavo parnešti kasdien po du ešerius sau ir žmonai pietums. Čia žuvys dydžiu lenkė pirmojo ežero žuvis, tačiau kibimų buvo žymiai mažiau. Dryžuotieji laikėsi pavieniui ar poromis ir juos surasti nebuvo lengva. Tiesa, kai pavykdavo aptikti, ešeriai atakuodavo viską, tad žvejojau guma nuo dvylikos centimetrų.

Vienas rytas buvo labai keistas. Kelias valandas tuščiai mėtęs įvairiausias gumas ir voblerius neturėjau nei kibimo. Šiaip ar taip neturėdamas ką prarasti, sugalvojau išbandyti sukrę, vardu „Sukrė”. Skeptiškai žiūrėjau į šį geležies gabaliuką, bet norėjosi išbandyti. Jau po poros metimų sulaukiau kibimo ir 77 cm lydeka netrukus pozavo prieš kamerą. Po kelių metimų įkabinau neblogą ešerį, netrukus dar vieną. Kitu metimu užkabinau medį, „palaidojau“ sukrę ir nuėjau ilsėtis, pasižadėjęs jai skirti daugiau dėmesio.

Apie kliuvinius. Pradėjau ešerius gaudyti paprastu džigu, naudodamas „čeburašką”. Po kelių metimų kažkur užkliuvo ir teko nutraukti. Dar po kelių metimų viskas pasikartojo. Nutariau nenuleidinėti ant dugno. Pažvejojau šiek tiek ilgiau, bet ir vėl tas pats. Bandžiau ir paprastus galvakablius, bet tie dar greičiau užkliūdavo. Pasirodo, visuose, bent jau mano aplankytuose, ežeruose pilna ne tik didelių akmenų, bet ir rąstų. Tad jei kas bandys sekti mano pėdomis, patarčiau šito gero pasiimti daugiau. Mane išgelbėjo bičiulio perdaryti ofsetiniai kabliukai su pasunkintu priekiu ir truputį pakeistu lenkimu. Šitų praradau tik du. Paskutinis patarimas būtų nemažinti masalų. Žuvis, bent jau Jamtlande, neišranki – jei kimba, tai greičiau ant didesnio masalo.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vieta, kur pildosi kiršliautojų svajonės

2018-11-03 11:50 Pasidalijimų 35

Vyriška romantika Virvytės vingiuose

2018-09-15 14:55 Pasidalijimų 22 Komentarų 2

Pagarbos vertas priešininkas – šapalas

2018-09-12 18:08 Pasidalijimų 29

Žvejyba mieste: slapta vieta, kurios niekam nevalia išduoti

2018-09-16 17:05 Pasidalijimų 15 Komentarų 3

Bulviakasis arba paskui trofėjinį kiršlį

2018-09-17 18:45 Pasidalijimų 21

Ruduo – ne tik lašišų metas

2018-09-14 15:27 Pasidalijimų 17