Ji prasideda vakariniame Aukštųjų Tatrų pakraštyje, susiliejus Koprovo ir Ticho upokšniams. Perkirtusi Podbanskos miestelį, Bela palieku Tatrų nacionalinio parko žemes. Toliau teka pietvakarių pusėn, priglaudžia keletą intakų iš dešinės ir, nusruvenusi maždaug 20 kilometrų prie Liptovo Hradko, įsilieja į Vaho upę.
Liptovo Hradke yra Slovakijos meškeriotojų sąjungos vietinės organizacijos centras. Ji ir šeimininkauja Belos upėje. Apie Vahą galima pasakyti, kad šioje upėje puikios sąlygos gaudyti upėtakius, kiršlius ir lašišas net iki pat Ružomberko. Rekordinių margųjų, vaivorykštinių ir ežerinių upėtakių taip pat yra naujoje vandens saugykloje – Liptovo Maroje.
Bela – graži kalnų upė, srauni, sūkuringa, nepaprastai švari, pavasarį ir vasarą gana aukštai pakilusi ir šalta nuo tirpstančio kalnuose sniego. Vaga plati, baltais apvalainais akmenimis nuklota, kalnų šlaituose upę supa miškai, lygumoje – laukai. Netolimos Vakarų Tatrų viršūnės ir Krivano masyvas supa upę puikiu gamtovaizdžio rėmu. Beloje buvo sugautas net 4,7 kilogramo margasis upėtakis. Tų žuvų čia gausu, tačiau svarbiausios upės žuvys vis dėlto yra kiršliai, čia pagauti kilogramo kiršlį – ne retenybė.
Gražiausias ir geriausiu kiršlių žvejybos metas – ruduo, rugsėjis ir spalis. Nors ir daug kiršlių, bet ne kiekvienam… Žūklė geriausiai sekasi tik patyrusiems muselininkams, nevengiantiems pasitarti su vietiniais meškeriotojais, kokia muselė kokiu laiku čia labiau tinka.
…Iš giedro dangaus tiesiai prieš kiršlį vandenin nusileidžia lengva muselė. Kiršlys neapsakomai gražiu, lanko pavidalo šuoliu neria iš gelmės, vis artėdamas seka plaukiančią muselę ir pagaliau paveja taip tiksliai, kaip strėlė. Akimirką stabteli prie muselės… ir grįžta atgal savojon slėptuvėn. Tai bent reginys! Jeigu jo nematysi, jeigu įdėmiausiai nestebėsi vandens ir muselės, liksi tik statistu. Žinoma, pagausi žuvį, bet tik tą, kuri pati užsikirs ar pavyks užkirsti, betraukiant valą. Didžiosios dalies kiršlių, sekusių muselę, nepastebėsi.
Kiršlių įgeidžių kaita gali būti kaip koks priežodis. Niekada iš anksto nepasakysi, kokias museles jie pasirinks. Daug išmonės reikia, darantis namuose muses. Tik labai geros muselės ir puiki žūklės technika meškeriotojui atneša laimę. Kiršlys užkertamas labai švelniai, pajutus tą akimirką, kai, pagriebęs muselę, galvą pasuka atgal. Šito momento nepajusime, juo nepasinaudosime, jei neturėsime geros regos, nesusikaupsime ar nesugebėsime koordinuoti judesių.
Bet štai, kiršlys užkirstas. Jis akimirką stabteli – kažkokia nemaloni staigmenai – ir tą pat sekundę sminga žemyn, greitai neria prie pat dugno, net nuostabu, kad pilvu neišaria vagos dugno žvirgžde. Ir vis purto galvą. Aišku, skirtingai nuo upėtakio, kils aukštyn ir šoks virš vandens. Kovoja iš paskutiniųjų.
Kai pagaliau pavargsta, tarsi vėliavą paslepia judesių grožį, gulasi ant šono ir leidžiasi paimamas. Tai graži ir tauri žuvis. Raudonai violetinis nugaros pelekas su juodomis juostelėmis skersai spindulių primena šachmatų lentą. Šonai nusėti juodų taškelių, per vidurį kūno – violetinės juostos. Maža daili galvutė. Grožėkis neatsigrožėdamas! Todėl visai nenuostabu, kad neretas Belos žvejys, palaikęs rankose savo kiršlį, jį vėl paleidžia laisvėn… Kai kam tai gali būti nesuprantama. Tuo tarpu tikram žvejui tai – nieko ypatingo.
Nebūtų žuvies – ir tu nebūtum tuo, kuo esi, neretai sako žvejai. Džiaugtis laimikiu, siekti jo – įgimta ir natūralu. Tiktai visur ir visada meškeriotojas pirmiausia turi būti žmogumi, suprantančiu savo pareigas ir žvejo etiką. Kol taip bus – ir Bela bus dosni.