Taip jau trečia aušra mus pasivijo Virvytės vingiuose. Visi trys – meškeriotojai ir galime valandų valandas braidyti pakrančių krūmuose, jeigu ir niekas nekibtų. Juk sėkmės viltis niekada neapleidžia žvejo. Ir tarsi magnetas traukta tos vietos, kur kažkada užkibo graži žuvis, tarsi šapalai ir kiršliai tik ten tegyventų.
Smėlėtoje brastoje žaidžia strepečiai. Violetiniais šonais blykčioja gružliai. Žemaitijoje juos vadina rubuiliais. Beveik visi žemaičių žvejai pradžios mokslus išėjo gaudydami tuos šmaikščius žuveliokus. Kur ne, juk ir skanūs, ir gaudyti galima visą dieną. Štai ir dabar gelsvame dugne matau tamsias nugarėles ir violetinius blyksnius. Kol kas mūsų krepšiuose – keletas strepečių ir šapailukas.
Ankstyvojo rudens upė labai graži, nors daug kas jau atrodo nurimę, ištuštėję.
Kaip dažnai būna, išbraidę visą dieną veltui, jau rengėmės suvynioti meškeres. Atiduodama vasaros šilumą, dūmeliu garavo upė. Ir štai pagaliau, neaplenkusi nė vieno, upe atplaukė laimė. Prie vieno kojų spurda kiršlys. Aš basomis įsibrendu upėn, seklumoje kojų pirštus švelniomis burnikėmis kutena gružliai. Rausvas plūdės galelis bemat dingo po vandeniu. Draugai, ačiū jums, mane supranta ir nesišaipo.
Tebūnie pašlovinta gružlių giminė!
Ir štai jau vakarėja. Nueita daugiau kaip dešimt kilometrų, vis per krūmynus, bet nuovargio nejaučiame. Linksmas šaudo smalėkas. Šildo šonus aprūkęs arbatinukas. Pažeme sklinda laužo dūmelis. Taip žemai jis slenka tik rudenį. Ramiame užutekyje pliaukštelėjo lydeka, tarsi teptuku užtepė miško ir dangaus atspindžius vandenyje.
Gardi paskutinė žuvienė, nes rytoj Virvytės ir Ventos santakoje savo kelionę baigsime. Palengva leidžiasi rami, graži naktis. Lendame į miegamuosius maišus ir prieš užsnūsdami jaučiamės taip, tarsi būtume nukeliavę už devynių marių…
