Prieš išvykdamas į kelionę pasistengiau surasti kokios nors informacijos iš tiesioginių šaltinių, tad pateikiau klausimus savo Facebook paskyroje bei keliose žvejų grupėse. Didelei mano nuostabai, beveik jokios informacijos negavau. Atsiliepė tik vienas vienintelis draugas, kuris pasakė, jog toje šalyje negaudė, tik keliaudamas į aukščiausią Čekijos kalną Sniežką matė upeliuose didžiulių upėtakių. Apsidžiaugęs gauta informacija vakarais prieš užmigdamas galvoje jau traukiau monstrus iš priekalnių upokšnių.
Kadangi man patinka gaudyti upėtakius ir šiai žūklei skirtas komplektas visada paruoštas, nusiunčiau jį į mašiną net nesivargindamas knistis po kitai žūklei skirtus įrankius. Pasiėmiau tik atsarginį spiningą ir ritę, nes kelionė automobiliu yra pats tinkamiausias būdas ką nors sulaužyti ar pamesti. Važiavau pas draugus, tad visą likusią informaciją apie žūklės niuansus tikėjausi surinkti vietoje ir nerimauti nebuvo dėl ko.
Deja, jau pati pradžia nieko gero nežadėjo – mano draugas visai nieko nenutuokė apie žvejybą, vienintelis privalumas buvo tai, kad jis laisvai kalba čekiškai. Tad nutarėme aplankyti žvejų parduotuvę ir sužinoti taisykles. Pardavėjas, nekalbantis jokia kita, tik čekų kalba (vėliau paaiškėjo, kad ir kiti čekai, išskyrus labai retas išimtis, nekalba kitomis kalbomis), paaiškino, kad norint žvejoti, teks išlaikyti egzaminus, įstoti į žvejų būrelį ir man bus priskirta upės atkarpa, kurioje galėsiu žvejoti. Procedūra kaip mūsų medžiotojų taisyklėse. Kadangi esu užsienietis, papildomai reikia rašto iš Lietuvos institucijų apie mano reputaciją. Kaip besisukčiau, greičiau nei per tris mėnesius nieko nesusitvarkysiu. Tai buvo triuškinantis smūgis mano planams.
Nutariau nepasiduoti ir pradėjau klausinėti apie vaivorykštinių upėtakių ūkius. Deja, arba mano pašnekovas nieko apie juos nežinojo, arba jų šalia nėra, tad viskas, ką jis galėjo pasiūlyti, tai privatus karpynas. Nenuleidau rankų – nulėkėme į kitą parduotuvę, kurioje, vertėjui padedant sužinojau lygiai tą patį. Matyt, mano išvaizda bylojo viską, ką galvojau, tad svetingasis mano bičiulis nutarė nusipirkti meškerę, kad aš galėčiau pažvejoti. Negaišdami susirinkome ekonomiškiausią fyderio komplektuką su minimaliais priedais karpių žūklei, nuvažiavome iki karpyno visai šalia Prahos, Brno kryptimi, susižinojome sąlygas (visa žuvis paleidžiama ir kabliukai be užkarpų, vienai arba dviems meškerėms šešių valandų žvejyba kainuoja apie 8 eurus) ir ėmėme laukti ryto.
Užsisakę žvejybą nuo šeštos ryto ( reikia užsakyti), nustebome nieko neradę, nors ir patys vėlavome. Sargas atėjo aštuntą, keli žvejai atvyko dar vėliau. Visi klausė apie kibimą, bet susikalbėti nepavyko, nes mano draugas išvažiavo, o aš čekiškai išmokti nespėjau. Supratau tik, kad nueidamas vienas žvejas pasakė kitiems, jog aš esu lietuvis.
Žuvies, matyt, tvenkinyje nemažai, nes vos užmetus apspinta nedidelės, tad fyderio viršūnė nuolat judėjo. Tačiau karpio kibimo su nieku nesumaišysi, ir po kelių valandų aš jau buvau pagavęs kelis karpiokus nuo kilogramo iki trijų. Didžiausiojo lūpa buvo tokia randuota, kad vos ištraukiau kabliuką. Netoli manęs buvę vietiniai lupo karpius vieną po kito – matyt, buvo geriau pasiruošę už mane. Eilinį kartą užmetus masalą, vos jam pasiekus vandenį, pajutau stiprų smūgį. Nieko nesuprasdamas pakirtau, deja, žuvies nebuvo. Jos ir būti negalėjo, nes ant ilgosios asimetrinės kilpos dalies esančią šėryklėlę tiesiog atakavo lydeka ir nukando valą. Tuo ir baigėsi mano žūklė Čekijoje. Kadangi mano draugas yra iš gana veiklių žmonių kategorijos, pasakė, kad kitą kartą prieš pusmetį pradėsime tvarkyti dokumentus...
