KABLYS.lt pristato žūklės tinklaraštininką, užkietėjusį žveją ir „Žūklės dienoraščio“ autorių Martyną. Šį kartą „Žūklės dienoraštyje“ - apie tai, kaip pasibaigė jaudinantys lietuvių nuotykiai toli už poliarinio rato, laukinio grožio upes ir laimikių įvairovę, kurios lietuviškuose vandens telkiniuose neišvysite.

Rytas. Ir vėl prabundame nuo Remigijaus balso. Šį kartą nuo kalbų apie 3 valandą nakties baigtą upėtakių žūklę, kuri padovanojo ne vieną kilograminį upėtakį. Išties, naktį jie žymiai aktyvesni ir buvo sugauti stiprios srovės atkarpoje, kurioje vakar sugavome tik kelis kiršlius.

Ruošiame saldžią ryžių košę su razinomis ir kondensuotu pienu bei džiaugiamės vėsesniu, tačiau sausu, oru. Apsitariame, kaip gaudysime šiandien – nusprendžiame trise patikrinti upelio aukštupį, o Remigijus su Kęstučiu muselinėmis raižys ežerėlių vandenį ir kitą upelio atšaką.

Visai šalia mūsų stovyklavietės nusileidžia sraigtasparnis, kurio keleiviai pakeičia gretimoje stovykloje įsikūrusius žvejus. Taip skandinavai atvyksta kelių parų žūklei į tuos kraštus, kur neįmanoma privažiuoti automobiliu ar kitomis transporto priemonėmis.

Kiekviename upelio pagilėjime, posūkyje ar kiek gilesniame ruože masalus atakuoja (lietuviškais mastais) milžiniški kiršliai ir upėtakiai. Trise brendame upeliu ir būna momentų, kai visi vienu metu traukiame po žuvį iš nedidelės sietuvos. Čia sugauname ir 52, ir 53, ir 54 centimetrų gražuolius. Visi sodrios, tamsiai auksinės spalvos. Labai pasiteisino geltonos spalvos mikro vartiklės. Kiršliai kartais visiškai mus ignoruoja ir blizgę atakuoja praktiškai prie kito žvejo kojų.

Kylant upeliu aukštyn, kiršlių ženkliai mažėja, tačiau upėtakių daugėja. Jų daug, tačiau sąlyginai mažas „kalibras“. Už gretimų kalvų pradeda kauptis lietaus debesys ir vėjo genami keliauja link mūsų. Ir kai tolumoje pamatome tundrą laistančius vandens ruožus, nusprendžiame grįžti. Upeliu leistis žemyn pakankamai keblu dėl didelių ir slidžių akmenų, o pakrantė tankiai apaugusi neperžengiamais krūmynais. Greit verčiame žemėlapį, susiorientuojame ir, nusistatę azimutą, judame kirsdami kampą tiesiai į stovyklą. Toliau nuo upelio kelias ėjimui kiek geresnis, trukdo tik vis smarkėjantis lietus. Apeiname kelias nedideles pelkes ir po keliasdešimties minučių atsiduriame šalia palapinių, nors į priekį begaudydami ėjome geras 5 valandas.

Lietus tolydžio silpsta ir pats laikas kurtis laužą, ruošti vakarienę bei džiovintis eilinį kartą peršlapusius drabužius. Ir nesvarbu, ar pralyjanti striukė, ar kvėpuojantis „goreteksas“ – galų gale esame šlapi iš vidaus dėl pastovaus judėjimo ir nuolatinio lietaus. Geras laužas viską išdžiovina labai greitai, tačiau dūmų kvapas liks ir grįžus namo.

Neužilgo grįžta ir muselininkai, kurie pasirodo ėjo mums iš paskos. Pagavo, tačiau kaip ir buvo galima tikėtis, laimikiai kur kas menkesni.

Pavakarieniavęs sugalvoju patikrinti tašką, kur vakar vakare matėme lašišą. Šiandien čia ramu, o masalus atakuoja tik kiršliai. Pakaks. Ir, palikę Remigijų su Kęstučiu besiruošiančius kitai naktinei upėtakių žūklei, krentame ilsėtis. Jaučiasi stiprus nuovargis, nesistengiu net išmušti į palapinę prilindusių uodų ir moškių.

Ryte tradiciškai viską pakuojamės ir vėl leidžiamės upe žemyn. Upė vietomis tikrai srauni ir dirbti irklais beveik netenka. Nestojame, tik įdomesnes vietas tikriname iš valtelių. Visur kiršliai, upėtakiai, tačiau kiek mažesni nei intakuose, tad kuo greičiau leidžiamės iki kitos stovyklavietės.

Už gerų 14 kilometrų pasiekiame dar vieną sraunų intaką. Čia randame ir puikią vietą stovyklai, daug sausų malkų. Nuotaiką dar labiau pakelia priešpiet išlindusi saulė – pirmoji per mūsų kelionę, tad ne tik, kad viską iškabiname ant virvių, bet dar ir patys išsitiesiame ant sausų samanų. Būtų rojus, jei ne pulkai kraujasiurbių. Jų nenuveja net stiprokas vėjas.

Pietums sausas davinys, kava, truputis šokolado ir, pasigriebę meškeres, vėl šauname upeliu prieš srovę. Upelis nedidelis, tačiau upėtakiukai ir kiršliai slypi kiekviename pagilėjime. Praėjus gerą puskilometrį pasiekiame labai gilią ir sąlyginai ramią upelio atkarpą, einančią per pelkę. Čia darbuojasi mus aplenkę kolegos – pamato bulktelėjimą, kyšteli musę ir užverda kova su pusmetrine žuvimi.

Kimba ir spiningu, tačiau reikia bent menkos srovelės. Pagauname ir čia. Būtų tikrai smagu, tačiau vakarėja, o ir judėjimas per tankiai susipynusius, kelius siekiančius krūmus, labai varginantis. Ilgai neužtrunkame ir paėmę po vieną žuvį grįžtame į stovyklavietę. Vakarienei – folijoje su sviestu keptas kiršlys, upėtakis ir šlakelis romo. Neužtrunka ir pokalbiai prie laužo – visi krentame ilsėtis.

Rytas pasitinka be lietaus, net ir saulytė kartas nuo karto pasirodo, nusimato smagi dienelė. Na, o 5 bičiuliai: „žvejys maniakas“, „ateistas“, „militaristas“, „šovinistas“ ir „rasistas“ kraunasi mantą ir ruošiasi kelių, žemėlapyje pažymėtų, slenksčių įveikimui.

Praplaukiame tik 4 kilometrus ir ausis pasiekia šniokštimas. Pakankamai saugiai nusileidžiame pro vieną sraunumą ir upei užsisukus tenka, priplaktiems prie kranto, ropštis iš valtelių. Nežiūrint į pakilusį vandenį, gylis išplatėjusioje upėje labai mažas, o kritimas toks stiprus, kad rodosi, jog leidžiamės ne valtelėmis, o rogutėmis į snieguotą pakalnę. Praplaukti nepavyksta ir reikia temptis valtis, jas perkėlinėjant per daugybę akmenų. Toks sunkus darbas trunka gerą valandą, kol į pakalnę subėgęs vanduo pasidalina į daugybę protakų. Čia srovė praktiškai dingsta ir tenka griebtis irklų.

Praplaukiame dar kelis neįdomius upelius ir beirkluodami pasiekiame krante įsikūrusią lašišautojų stovyklą. Upė stipriai sulėtėja ir tampa labai neįdomi. Iki kito slenksčio tenka nemažai pairkluoti, o jį įveikus ir vėl ramios srovės atkarpa. Ir taip gerus 6 kilometrus. Aplink daugėja medinių vasarnamių, pakrantėse stūkso valtys, o krantuose nusidriekę keturračių provėžos.

Ir, nors oras puikus, tačiau irkluoti nedidelę „ufimką“ tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas. Taip vargdami užtrunkame iki vakaro, kol pasiekiame galutinį mūsų ekspedicijos tašką.

Įsikuriame stovyklą ir nusprendžiame šalia esančiuose intakuose praleisti dar vieną dieną. Šalia stovyklos eina kelias, tad ir žvejų netrūksta, o senoje laužavietėje galima rasti ne tik prekių iš „biedrionkos“, bet ir lietuviškos grūdėtos varškės indelių. Tikrai būta lietuvių, ir nuotaiką gadina ne pačios šiukšlės, bet tautiečių įpročiai. Negi taip sunku susirinkti savo šiukšles ir pavėžėti iki artimiausio miestelio?

Ryte susipakuojame palapines, susikrauname daiktus ir traukiame į aplinkinius upelius. Tik štai juose žūklės pradžia nieko gero nežada – nutryptos pakrantės, kimba vien nedideli upėtakiukai. Tai tęsiasi kelis kilometrus ir nupėdinus šį atstumą žmonių buvimo požymių stipriai sumažėja. Pradeda kibti ir didesni upėtakiai, ir tradiciniais tapę pusmetrio kiršliai. Patikriname dar vieną šalimais tekantį upeliūkštį – irgi gausu įvairių upėtakių, tik judėjimui labai blogos sąlygos, tad nusprendžiame grįžti. Stovyklavietėje mūsų jau laukia Kęstutis su Remigijumi, jie rado net „lietuviškai“ nugaudytą upelį. Mums pasisekė labiau. Iki soties prisikertame ir ruošiamės kelionei namo...

Tokį tą kraštą ir paliekame – atšiaurų, šlapią, tačiau svetingą. Su dar nenugaudytomis laukinėmis, pasakiško grožio upėmis, milžiniškais taparais ir upėtakiais. Ir, nors po kelionės praėjo tik geras mėnuo, ir vėl norėčiau bent trumpam ten atsidurti. Prižadame sau, kad pasitaikius progai vėl aplankysime šiaurės upes, jei ne Švedijoje, tai Suomijoje ar Norvegijoje.

Ačiū visiems drauge keliavusiems, ačiū mylimai šeimai, palaikiusiai mano idėją ir labai nepykusiai bei ačiū jums, kurie skaitote šias eilutes ir svajojate taip pat atsidurti toli už poliarinio rato.

Kablys.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Žūklės dienoraštis: ekspedicija Švedija 2017 III dalis

2017-08-28 13:32 Pasidalijimų 64 Komentarų 2

Dienos klausimas